Baltijos kelias – vienas ryškiausių mūsų istorijos įvykių, kai daugiau kaip 2 mln. žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos visam pasauliui parodė, kad jie nusiteikę taikiai kovai dėl nepriklausomybės.
1989 m. rugpjūčio 23-iąją, minint Molotovo–Ribbentropo pakto (Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais) dėl Europos pasidalijimo tarp Vokietijos ir SSRS 50-ąsias metines, sustojusių ir rankomis susikabinusių žmonių grandine pareikštas protestas dėl slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimo.
Gyva grandine nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline žmonės simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreiškė norą būti laisvi.
Kaip Baltijos kelio liudininkai ir dalyviai prisimena to meto įvykius, domėjosi „Lietuvos ryto“ dokumentikos ciklo „Baltijos kelias. Trisdešimt metų“ kūrėjai ir jo vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė.
Tikėjimas tapo kūnu
Vytautas Landsbergis (86 m.), politikas, publicistas, muzikos istorikas, Sąjūdžio Seimo tarybos, LR Aukščiausiosios Tarybos, LR Seimo pirmininkas: „Tai nebuvo vienos dienos, atsitiktinis įvykis. Tai buvo kulminacija ir žingsnis pirmyn, etapas einant į mūsų išsilaisvinimą iš sovietų imperijos.
Baltijos kelio manifestacija nuo Vilniaus iki Talino – apie du milijonus žmonių, susikibusių už rankų, – liko atmintyje kaip nepakartojamas vaizdas, kad mūsų tiek daug, kad esame teisūs, kad siekiame teisingo tikslo ir mūsų niekas neišgąsdins – jokie tankai, jokia jėga: prieš du milijonus žmonių nėra jėgos.
Baltijos kelio idėja kilo posėdžiaujant. Pavasarį trijų Baltijos tautų išsivadavimo judėjimų – Lietuvos sąjūdžio, latvių Tautos fronto, estų Liaudies fronto – atstovai susirinko į bendrą suvažiavimą Taline ir, be kitų, priėmė sprendimą surengti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų bendrą masinę akciją.
Stovint kelyje mane, kaip ir visus šios akcijos dalyvius, buvo apėmęs džiaugsmas, kad vyksta tai, kas nesulaikoma. Tai ir mūsų darbas, ir mūsų tikslas, ir mūsų tikėjimas, kuris tampa kūnu.
Bet jau po dviejų dienų mus užgriuvo baisūs pareiškimai iš Maskvos: kokie čia susirinko ekstremistai, nacionalistai, Sovietų Sąjungos ardytojai, kurie neša tik didžiules nelaimes visoms tautoms. Laukėme, kad gal net represijos bus panaudotos. Bet mes dirbome toliau, žinojome, kad vėl važiuosime į Maskvą, į Liaudies deputatų suvažiavimą.
Ankstesnėje sesijoje nepasisekė priimti Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliucijos, smerkiančios Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio sandorį, nes jie procedūriškai užtempė laiką. Kita sesija turėjo būti tik gruodžio mėnesį, mes iki tol dar daug ką turėjome padaryti ir padarėme: Maskvoje paskelbėme komisijos, kurioje ir aš dirbau, ir Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Zita Sličytė, rezoliucijos projektą.
Jį pasirašė didžioji dalis komisijos narių, išskyrus pirmininką Aleksandrą Jakovlevą, kuris buvo padorus žmogus, demokratinių pažiūrų, bet Michailo Gorbačiovo kontroliuojamas.
SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. pritarė komisijos išvadoms dėl SSRS ir Vokietijos 1939 m. sutarčių įvertinimo ir pripažino šių sutarčių slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Mes parvežėme Lietuvai Kalėdų dovanėlę.
Po to artėjo rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, mes turėjome juos laimėti, kad turėtume daugumą, kad galėtume paskelbti Kovo 11-osios Aktą. Šitai reikėjo padaryti tą dieną, nes į Maskvą jau važiavo liaudies deputatai, turėjo prasidėti sesija. O mes nevažiavome, mes – jau kita valstybė. Atvažiavo mūsų atstovas ir įteikė M.Gorbačiovui Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos aktus, kad Lietuva vėl nepriklausoma. Viso gero.“
Akimirkos – aukso vertės
Audrius Stonys (53 m.), kino režisierius: „Tuomet visi buvome apimti euforijos, tarsi sapnavome. Dabar to net papasakoti neįmanoma. Gal kinas kai ką gali užčiuopti, bet nei nuotraukos, nei pasakojimai negali atskleisti tos būsenos, kai atsivėrė laisvės rojaus vartai, horizonte sušmėžavo ideali visuomenė, išsipildė utopija.
Tuomet atrodė, kad tai tęsis amžinai, kad visada tokie ir būsime, vienas kitą mylėsime, vienas kitam paduosime ranką. Tai truko labai trumpai, bet buvo svarbu pajusti brolybės, meilės vienas kitam skonį. Kelyje buvo nesvarbu, ar tu lietuvis, ar latvis, ar rusas, ar žydas, ar lenkas, – ten buvo meilės proveržis, niekaip kitaip negalėčiau apibūdinti.
Mes su Arūnu Mateliu kūrėme filmą – mūsų paprašė nufilmuoti. Bėgiojome su kameromis – buvo gal keturiolika penkiolika operatorių, reikėjo juos visus sukoordinuoti, o mobiliųjų telefonų dar nebuvo.
Susitikome Katedros aikštėje. Kai suskambo varpai, visi susiėmė rankomis, o mes su Arūnu lakstome, nestovime gretoje. Bet tą akimirką su Arūnu dviese susiėmėme rankomis, pastovėjome kelias minutes ir vėl bėgome toliau filmuoti, nes atrodė svarbu užfiksuoti kiekvieną akimirką. Nieko nebuvo galima praleisti – kiekviena akimirka buvo aukso vertės.
Nors godžiai bandėme užfiksuoti juostoje laisvės kvėpavimą, filme vis dėlto jaučiamas liūdesio atspalvis. Nežinia, dėl ko jis atsirado, gal dėl apmaudo, kad daugelis nesulaukė tos išsivadavimo dienos, gal kuždėjo intuityvi nuojauta, kad šios grynos laimės ir brolybės akimirkos turi pabaigą.
Po 10 metų paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta ir lengva, kad ėjimas link nepriklausomybės – sudėtingas procesas ir labiau ne politinis, o dvasinis, kad laisvė neduodama ir negaunama, o užsiauginama sieloje arba ne. Iš laiko perspektyvos manau, kad liūdesys filme turi prasmę.“
Filmas atsirado atsitiktinai
Arūnas Matelis (58 m.), kino režisierius, prodiuseris: „Jeigu man tektų peržiūrėti savo gyvenimą, iš to, ką teko patirti, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji būtų ryškiausi įvykiai, kurie pakeitė daug ką: parodė, koks žmogus gali būti stiprus, didelis, kaip gali trokšti laisvės.
Tai buvo esminis išgyvenimas, po kurio net jei nebūtų buvę Kovo 11-osios, vis tiek tas jausmas būtų išlikęs.
Man neteko kelyje stovėti taip, kaip kitiems žmonėms, mes su A.Stoniu turėjome dirbti, važinėti, koordinuoti operatorius.
Beje, mes neturėjome kurti jokio filmo. Aš ir Audrius, ką tik studijas baigę bičiuliai, atėjome į Kino studiją padėti tam, kuris filmuoja Baltijos kelią, bet atėję pasavanoriauti sužinojome, kad niekas nefilmuoja – mat kažkas pasakė, jog partijos sekretoriaus Baltijos kelyje nebus. Papuolėme atsitiktinai, turėjome skubiai susirasti operatorius ir visa kita.
Kai gavome filmuotą medžiagą, pamatėme, kad ją labai sunku panaudoti, sumontuoti. Tada sugalvojome, kaip ją sustiprinti: jei neturime pakankamai Baltijos kelio kadrų, gal galime nufilmuoti, kaip tą dieną atrodė turgaus aikštė, geležinkelio stotis, kaip atrodo tyla, kai nėra žmonių. Tylos minutė filme prasideda nuo varpo skambesio ir tęsiasi. Gal tai buvo tylos minutė už neatėjusius į Baltijos kelią.
Dabar tas filmas rodomas ekranuose ir, mano supratimu, turi tą emociją, kuri tuomet tvyrojo ore, kai skambėjo optimistinė daina „Bunda jau Baltija“. Tai buvo tik pradžia, po kurios laukė ir aukos, ir dar daug kas.
Mūsų filmas „Baltijos kelias“ Kinijoje, Katalonijoje buvo rodomas kaip taikaus pasipriešinimo vaizdinė medžiaga.“
Suburti žmones nebuvo sunku
Robertas Grigas (59 m.), kunigas: „Baltijos kelias man buvo tam tikras gyvenimo, veiklos apogėjus, kulminacija, nes man, kaip ir daugeliui lietuvių, ačiū Dievui, teko gimti ir augti patriotiškoje šeimoje, kurioje nebuvo paslaptis ir Lietuvos okupacija, ir rezistencija, ir partizanų dainos, kurias mama nuo vaikystės dainuodavo.
Turėjau laimės įsitraukti į taikiąją antisovietinę rezistenciją. 1988–1989 m. jau metai buvau katalikų kunigas ir tai, kas tuo metu vyko, buvo tarsi ligtolinių siekių ar gyvenimo tikslo vainikavimas.
Tuomet kunigavau labai mieloje, jaukioje, sakyčiau, etnografinėje Labanoro parapijoje Aukštaitijoje tarp girių, kur žmonės nuo seno buvo labai patriotiškai nusiteikę, pokario metais vyko stiprus partizanų pasipriešinimas, beveik iš visų šeimų kas nors buvo miške ir nukentėjo. Taigi nesunku buvo tuos žmones pakviesti ir į Sąjūdžio renginius, ir į Baltijos kelią.
Vykome senoviniais sovietiniais išklerusiais autobusiukais, vadinamaisiais pazikais. Visas Baltijos kelias sąjūdininkų buvo išmintingai suskirstytas dalimis, kokia vietovė, koks miestas, kokioje dalyje turėtų stovėti. Mums, Labanoro apylinkių gyventojams, buvo paskirtas netolimas Aukštaitijos ruožas tarp Širvintų ir Ukmergės.
Koks jausmas buvo? Tas jausmas turbūt lydėjo jau nuo 1988-ųjų, Sąjūdžio susikūrimo. Turbūt visi mąstantys, žmogišką brandą pasiekę Lietuvos žmonės suprato, kad vyksta svarbūs pokyčiai. Žinoma, neturėjome tvirto tikrumo, kuo jie baigsis, ar mums pavyks pasiekti daugelio lietuvių kartų amžinąjį tikslą, tikrąją nepriklausomybę, ar vėl bus bandoma kruvinai užgniaužti, kaip nutiko Tbilisyje, Baku.
Žinoma, buvo nerimo, kad tas kelias gali būti su sunkiais išbandymais, bet sąmoningoji lietuvių tautos dalis, elitas elgėsi jau kaip nepriklausomi.“
Pirmeiviai – „Roko maršai“
Algirdas Kaušpėdas (66 m.), architektas, buvęs grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas, grupės „KAnDIs“ narys, vienas Lietuvos sąjūdžio iniciatorių: „Baltijos kelias – mano jaunystė, mano praregėjimas ir atgimimo kulminacija. Pasikrovėme drąsos šimtu procentų. Tai buvo manifestacija, kuria paskelbėme, ko norime, ir pareiškėme, kad nieko nebijome.
Prisimenu, kad 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją labai sunkiai pusę dienos važiavome iki savo taško netoli Ukmergės. Atsimenu senų sovietinių automobilių garuojančius variklių dangčius – jie negalėjo taip ilgai važiuoti žema pavara ir kai kurie žmonės jau ėjo pėsti. Tai buvo išties įspūdingas reginys.
Dar iki Baltijos kelio prasidėjo „Roko maršai“. Pirmasis – 1987 m. Kultūros fondui paremti. Tuomet dar nebuvo Sąjūdžio. Tai buvo pirmasis bandymas išeiti į gatves, stadionus, viešas vietas. Nuo tada žmonės ir pradėjo mokytis laisvės, laisvo elgesio: burtis, reaguoti, ploti, pagaliau šaukti, reikšti emocijas. Tai buvo taip nauja – iki tol visi buvo užsispaudę.“
Pateko į UNESCO sąrašą
Arūnas Gelūnas (50 m.), dailininkas, filosofas, politikas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius: „Baltijos kelio manifestas reiškia prabudimą – kaip daina „Pabudome ir kelkimės“, kaip kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiai, kad dabar turėsime augti kaip grūdas.
Net tie žmonės, kurie gal buvo patenkinti gyvenimu Sovietų Sąjungoje, turėjo minimalų pragyvenimo lygį, gaudavo civilizacijos trupinių, irgi buvo pabudinti ir susikibo rankomis. Paaiškėjo istorijos faktų, kurie buvo iš mūsų pagrobti, iki šiol grįžta dalykų, kurių nežinojome, kurie buvo iškraipyti. Tai buvo saulėtekio, pabudimo metas, dygimo pradžia.
Su Baltijos keliu ir jo unikaliu kūrybišku pobūdžiu vėliau susidūriau ne kartą. Didžiausias susidūrimas buvo tuomet, kai UNESCO pristatėme parodą ir Baltijos kelias 2009 m. buvo įtrauktas į registrą „Pasaulio atmintis“: toks stiprus buvo savo kraštą ginančių žmonių gyvos grandinės vaizdinys. Tai visam pasauliui reikšmingas įvykis.“
Nida Rutkienė (73 m.), meno galerijos „Vartai“ įkūrėja: „Baltijos kelias, man regis, buvo tas taškas, nuo kurio viskas įgijo pagreitį ir nepriklausomybė atrodė nebesustabdomai artėjanti.
Mes, visi „Vartų“ galerijos darbuotojai, tą dieną puolėme į centrą, į Katedros aikštę, o ten – galybė žmonių su vėliavomis. Sėdome į savo žiguliuką ir ieškojome, kur būtume reikalingiausi. Teko važiuoti gana toli, kad rastume vietą, kurioje galėtume išsiskleisti.
Iki šiol matau tuos žmones, kurie kaip savi apsikabina. Tas buvimas išjudino net ne sąmonę, o pasąmonines sroves, nebebaugu buvo išeiti iš saugios zonos, nes suvokei: nesi vienas, kad ir ką darytum.“
Prisiminimai giliai įsismelkė
Giedrė Žickytė (39 m.), kino režisierė: „Man buvo aštuoneri devyneri metai, bet prisimenu, kad tuomet kiekvieną dieną gyvenome laisvės laukimu. Visi buvo tiesiog pakylėti. Tuomet dar buvau vaikas, bet tuoj turėjau tapti paaugle, ir prisiminimai iš to meto labai ryškiai įsismelkė.
Tą laiką prisimenu kaip gražų, tyrą, gerą, kupiną vilties ir begalinio džiaugsmo. Kasdien eidavome į mitingus, aš žinojau, kas vyksta politikoje, visas pavardes, kas ką kalba. Man atrodė, kad gyvenimas toks ir turi būti: kur nors einame, šokame, dainuojame, giedame religines giesmes, paskui staiga – „Roko maršo“ koncertai. Ir tas toks saldus žodis „laisvė“. Jis atrodė kaip visiška svajonė.“
