Šią savaitę Seime prisieksiantys trys nauji ministrai pagaliau turėtų užbaigti simbolinį, tačiau ilgai užtrukusį Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės atnaujinimą.
Lyčių lygybės šaukliams baksnojant, kad Vyriausybėje vėl nebus moterų, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga į Vidaus reikalų ministerijos vadovo postą galiausiai pasiūlė šios partijos frakcijos Seime seniūnę R.Tamašunienę. Ši kandidatūra tiko ir premjerui Sauliui Skverneliui, ir prezidentui Gitanui Nausėdai.
– Kaip reaguojate į pasvarstymus, kad ministro postą gavote todėl, jog esate moteris? Šiai ministerijai yra pavaldžios net kelios institucijos, kurioms vadovauja vidaus tarnybos generolai. Vadinasi, jie privalės paklusti jūsų nurodymams. Ar tai netrikdo? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Tamašunienės.
– Tikrai nesu iš tų, kurie lyčių lygybės principą kelia aukščiau už kompetenciją ar politinę patirtį.
Tai svarbu, bet ne svarbiausia. Ministrų postai neturėtų būti dalijami pagal kvotas – vienodai vyrams ir moterims.
Manau, skiriant į tokias pareigas svarbūs kiti aspektai.
Bet neslėpsiu, kad toks pageidavimas mūsų partijai buvo, ir mes svarstėme kelių moterų kandidatūras. Tarp jų buvau ir aš, bet partijos narių pasirinkimą nulėmė tai, kad turiu didžiausią politinę patirtį ir man turėtų pavykti greičiau įsitraukti į darbus.
Seime esu jau šešerius metus ir, manau, sukaupiau pakankamai žinių apie politinius procesus. Tai ne mažiau svarbu nei konkrečios srities išmanymas.
Tačiau jau dabar jaučiu tą atsakomybę, kuri mane užgrius. Neabejoju, kad bus atidžiai stebima, kaip sekasi vadovauti tokiai „vyriškai“ ministerijai, kuriai moteris dar niekada nevadovavo.
Be to, po didinamuoju stiklu būsiu ir todėl, kad esu kitatautė, priklausau Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai.
Vis dėlto Lietuvos demokratija jau pažengusi toli į priekį, kadaise gajų stereotipų ir baimių atsikratoma, manau, kad lygiateisiškumo siekis būtent čia ir pasireiškia.
– Prieš patekdama į Seimą darbavotės savivaldoje, dar anksčiau buvote mokytoja, vadovavote mokyklai. Ar Vidaus reikalų ministerijos kuruojamos sritys jums nėra svetimos?
– Kad tapsiu ministre, dar prieš keletą savaičių neįsivaizdavau. Tačiau ši sritis man nėra svetima. Prieš tapdama politike dirbau darbus, kurie labai susiję su būsima veikla.
Buvau Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, teko gilintis į valstybės tarnybos reikalus – kaip kelti jos prestižą, ją skaidrinti.
Savivaldoje man taip pat teko darbuotis tuo metu, kai buvo diegiamas vieno langelio principas, kuriamos naujos dokumentų valdymo sistemos. Aš tiesiogiai dalyvavau šiame procese, buvau darbo grupių vadovė, todėl viešasis administravimas man žinomas.
Vidaus reikalų ministerija irgi vykdo regioninę politiką, su tuo susijęs ir mano išsilavinimas. Apsigyniau magistro darbą strateginio planavimo tema, o regionų politika bus pagrindinis mano, kaip ministrės, prioritetas.
– Iš pradžių kandidatu į vidaus reikalų ministrus buvo įvardytas kitas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovas Jaroslavas Narkevičius. Jūsų pavardė irgi buvo minima, tačiau oficialia kandidate tapote paskutinę akimirką, o J.Narkevičius vadovaus Susisiekimo ministerijai. Gal galite atskleisti, kaip ir kodėl įvyko ši rokiruotė?
– Vyko įvairios diskusijos su premjeru S.Skverneliu, konsultacijos su prezidento patarėjais ir buvo rastas kompromisas.
Kilo specifinių pageidavimų, ir po ilgų derybų dėl koalicijos nesinorėjo pakenkti sklandžiam Vyriausybės paskyrimui.
– Teko girdėti, kad jūs pati į ministrus nesiveržėte. Kodėl pakeitėte nuomonę?
– Iš tiesų nesiveržiau ir palaikiau kolegų kandidatūras.
Manau, kad vadovauti frakcijai Seime – didelis darbas, bet negalėjau nepaisyti man išreikšto aukščiausių šalies vadovų pasitikėjimo ir jų raginimų, kad galiu eiti šias pareigas.
– Jau po metų vyks nauji Seimo rinkimai ir Vyriausybė keisis. Ar jums užteks laiko įrodyti, kad į ministro postą patekote neatsitiktinai?
– Laiko liko nedaug, bet pagrindinės Vyriausybės programoje numatytos reformos jau pradėtos.
Todėl mano tikslas bus įvertinti jų efektyvumą ir pašalinti trūkumus, pavyzdžiui, užtikrinti dialogą su pareigūnų profesinėmis sąjungomis.
– Jūsų pirmtako Eimučio Misiūno pradėtos reformos vertinamos prieštaringai. Kai kurios jų buvo atliekamos skubotai, kai kurios stringa. Kokių matote trūkumų arba klaidų ir ką žadate taisyti?
– Turbūt daugiausia diskusijų sukelia įvykusi valstybės tarnybos reforma. Ja buvo siekiama užtikrinti skaidrią valstybės tarnautojų atranką.
Procesas jau vyksta, tačiau kyla problemų dėl terminų – konkursai paskelbiami, bet jie trunka pernelyg ilgai, iš įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų ateina nusiskundimų dėl chaoso, kuris kyla, kai buvęs tarnautojas jau atleistas, o naujas dar nėra atrinktas ir nėra kam vykdyti funkcijų.
Didelės pertvarkos įvyko ir policijoje. Optimizuota jos valdymo struktūra, sumažintos išlaidos, bet viešojoje erdvėje girdime nusiskundimų, kad pareigūnams darbo padaugėjo, o atlygis nepadidėjo.
Nežinia, kaip šie pokyčiai atsilieps nusikalstamumo tendencijoms. Kol neaiškus dabartinės reformos efektas, naujos neplanuoju, tačiau būtina pataisyti tai, kas keltų grėsmę mūsų viešajam saugumui.
– Rudenį baigiasi profsąjungų atstovų kritikuojamo policijos vadovo Lino Pernavo penkerių metų kadencija. Ar Vyriausybei siūlysite jį palikti antrajai kadencijai, ar policija turės naują vadovą?
– Tai svarbi pareigybė, tad ieškosime geriausio kandidato.
Tai darysime bendromis jėgomis su premjeru, pasitelkę ir socialinius partnerius.
Man su L.Pernavu dar neteko bendrauti ir aptarti reformos, todėl šiandien dar negaliu atsakyti, ar jis liks poste. Bet priimti sprendimo neuždelsiu.
– Policijos generalinis komisaras sulaukė kritikos dėl darbo metu vykstančių brangių anglų kalbos kursų, už kuriuos moka valstybė. Kandidatuodama į ministres jūs kalbėjote, kad žmonės visą laiką turi mokytis ir tobulėti. Ar tai reiškia, kad jums neužkliuvo ir L.Pernavo mokymasis?
– Užkliuvo. Nors manau, kad valstybės tarnautojui neužtenka turėti diplomo, būtina nuolat tobulinti žinias, užsienio kalbos spragas reikėtų lopyti savo asmeninio laiko sąskaita ir savo lėšomis (savo anketoje R.Tamašunienė nurodo mokanti keturias užsienio kalbas – lenkų, rusų, vokiečių ir anglų. – Red.).
L.Pernavo pavyzdys, manau, nebuvo tinkamas.
– Jūsų pirmtako komanda ilgai rašė vadinamąją Baltąją knygą, bet netgi valdančiosios daugumos atstovai teigia, kad joje surašytos regioninės politikos gairės smarkiai nutolusios nuo realybės, ir ragina mesti tą knygą į šiukšliadėžę. Ar jus tenkina, kaip vykdoma regionų plėtra ir pasiekimai dėl didesnio jų savarankiškumo?
– Netenkina. Manau, kad jo per mažai. Ir toliau visos problemos sprendžiamos nacionaliniu mastu iš sostinės per šakines ministerijas, visiškai neatsižvelgiant į konkrečių regionų poreikius bei specifiką.
Paprastai kalbant, regionai naudojasi finansavimu projektams, kurie jiems galbūt nėra ypač aktualūs. Pavyzdžiui, tam tikrai savivaldybei trūksta darželių ar mokytojų, bet jiems siūloma statyti tiltą.
Manau, kad situacija gerokai pasikeistų, jei didesni įgaliojimai būtų suteikti regionų plėtros taryboms.
Jos turėtų turėti juridinio asmens statusą ir galėtų pačios priimti sprendimus, o ne laukti, kol kas nors ką nors už jas nuspręs.
Tai bus vienas pagrindinių mano darbų. Kol kas Vyriausybės programoje regioninei politikai skirta labai skambių šūkių, bet pokyčiai dar labai menkai apčiuopiami, viskas gairių lygiu.
Bėda ir ta, kad ministerijos irgi mato tik savo daržą, nepažvelgia už jų kontroliuojamos sferos ribų. Pavyzdžiui, socialinės problemos – tikrai ne vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rūpestis.
– Politikai daug kalba apie tiesioginius seniūnų rinkimus, bet tai numatantis projektas Seime stringa. Ar realu jau kitąmet surengti tokius rinkimus?
– Šią idėją palaikau, tačiau kyla abejonių, ar tokie siūlymai neprieštarauja Konstitucijai. Pastabų dėl siūlomo projekto turi ir seniūnų asociacija.
Jeigu rasime sutarimą, įmanoma, kad sprendimas dėl tiesioginių seniūnų rinkimų būtų priimtas dar šią Seimo kadenciją.
Tokia idėja atrodo viliojanti, tačiau kai pradedame dalytis pareigomis, teisėmis ir biudžetu, atsiranda įvairių prieštaravimų. Tiesioginiai seniūnų rinkimai turėtų prasmę tik tuo atveju, jei bendruomenė galėtų aktyviai dalyvauti priimant sprendimus.
– Jau turite komandą? Ar ji bus visiškai nauja, ar tik atnaujinta?
– Šiek tiek pokyčių, žinoma, bus, nes reikia turėti žmonių, kuriais gali pasitikėti, kurie jau žino mano darbo stilių.
– Kaip šeima sureagavo į jūsų karjeros vingį?
– Mano šeima visada yra didžiausia atrama gyvenime.
Ir vyras Jaroslavas (J.Tamašunas yra personalinės įmonės, užsiimančios mažmenine prekyba, savininkas, taip pat dirba sporto treneriu. – Red.), ir dukra Jana (studijuoja ir dirba mokykloje. – Red.) ramiai reagavo į naujieną, juokavo, kad jau pripranta prie nuolatinių mano karjeros pokyčių.
Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios institucijos
Asmens dokumentų išrašymo centras
Informatikos ir ryšių departamentas
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba
Ginklų fondas
Migracijos departamentas
Policijos departamentas
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas
Regioninės plėtros departamentas
Turto valdymo ir ūkio departamentas
Vadovybės apsaugos departamentas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba
Valstybės tarnybos departamentas
Viešojo saugumo tarnyba
