Tai nieko netikėta. Juk nuo kadencijos pradžios buvo akivaizdu, kad tokios sudėties Seime tiesiog negali būti jokios alternatyvos vieninteliu galios centru esantiems valstiečiams, nes tik jie gali spręsti, kurią iš mažesniųjų akcijų imti į valdančiąją koaliciją.
Bet nuo Seimo kadencijos pradžios ne mažiau akivaizdu ir kitkas – įgiję tokias galias, kokių nė viena šalies valdžia neturėjo pastaruosius dvidešimt metų, valstiečiai per trejus metus nesugebėjo jomis pasinaudoti pagal paskirtį. O iki Seimo rinkimų likę vieni metai – tikrai ne pats geriausias laikas pradėti tai daryti.
Šią tiesą Seime antradienį pripažino net vienas pagrindinių valstiečių vėliavnešių – sveikatos apsaugos ministras A.Veryga. Ne kartą mėginęs prastumti savo planuotas ligoninių tinklo pertvarkas sveikatos apsaugos strategas pareiškė, kad to jau nebebandys daryti, nes ikirinkiminiai mėnesiai tam nebetinka.
Lygiai taip pat liūdnai paskėsčioti rankomis galėtų kone kiekvienas vadinamasis valstiečių superreformatorius profesionalas, taip pat ir tie, kurie dėl savo nevykusių reformų turėjo palikti postus.
Maža to, tokių tragikomiškų ar netgi karikatūriškų rietenų, kokių vis daugiau blyksteli valstiečių stovykloje, neatsimena net visko matę šalies politikos senbuviai.
Iškalbingas padėties valdančiųjų gretose simptomas – kategoriškas valstiečių deleguoto europarlamentaro S.Jakeliūno pareiškimas, jog Briuselyje jis guls kryžiumi prieš prezidento ir Vyriausybės palaimintą Lietuvos kandidatą į eurokomisarus, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vicepirmininką V.Sinkevičių.
Pasak S.Jakeliūno, šis jaunas ekonomikos ir inovacijų ministras yra amoralus karjeristas, besibičiuliaujantis net su pačiu velniu, kitaip sakant, konservatoriais, be to, jis gynė ne paprastų žmonių, o stambiojo verslo interesus.
Akivaizdu, jog šis viešas konfliktas, kuriame S.Jakeliūną parėmė net kai kurie partiniai valstiečių ministrai, – senų ir nuolatinių dviejų politikų nesutarimų išraiška. Vieni valstiečiai sako, kad tai – asmeninės antipatijos, kiti – kad ideologinė takoskyra, treti – kad ir viena, ir kita.
Lyg tyčia šiomis dienomis viešumoje nuskambėjo dar vienas valdančiųjų rietenas iliustruojantis incidentas – valstiečių frakcijos narys A.Kirkutis apskundė Seimo etikos sargams kitą šios frakcijos atstovą A.Verygą.
A.Kirkutis itin norėjo tapti Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiuoju gydytoju – norėjo taip smarkiai, kad dėl posto net buvo pasiryžęs palikti Seimą.
Tokį jo žingsnį esą buvo palaiminęs netgi pats valstiečių vedlys R.Karbauskis.
Bet negavęs posto A.Kirkutis užsipuolė sveikatos apsaugos ministrą, esą šis viešai sukritikavo jo dalyvavimą konkurse, o po to, žinoma, nepaskyrė laimėtoju. Štai dėl to tautos išrinktasis ir paprašė etikos sargų patarkuoti A.Verygą.
Nežinia, ar ši karikatūriška istorija – irgi abiejų veikėjų senų nesutarimų apraiška.
Bet tikrai panašių požymių turi įtakingiausių valstiečių moterų – Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės A.Širinskienės ir Seimo pirmosios vicepirmininkės R.Baškienės – kova.
Prieš kelis mėnesius A.Širinskienė politinę bendrakeleivę etikos sargams apskundė dėl to, kad esą ji pažeidė Seimo statutą, kai Referendumo įstatymo pataisas pasiūlė svarstyti ne Teisės ir teisėtvarkos, o Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.
Etikos sargai, kurie patys buvo apstulbę gavę tokį skundą, R.Baškienę išteisino. Pastaroji vėliau kirto atgal – kreipėsi į Seimo Teisės departamentą, kuris pateikė išvadą, jog griūvančią „tvarkiečių“ frakciją savo įstojimu susirengusi gelbėti A.Širinskienė galbūt net pažeidžia Konstituciją ir yra verta apkaltos.
Dėl tokios grėsmės A.Širinskienė ne tik atsisakė eiti pas „tvarkiečius“, bet net paskelbė, jog nedalyvaus būsimuose rinkimuose.
Bet kuriuo atveju abiejų damų karo kaltininkas – pats R.Karbauskis. Juk jis partijos senbuvę R.Baškienę pastūmė į šoną dėl pernelyg dažnai rodomų maištingų nuotaikų, o savo pagrindine favorite padarė uoliąją A.Širinskienę.
Sutrikę valstiečių rinkėjai stebi ne tik šias keistas dvikovas, bet ir niekaip nesibaigiančią R.Karbauskio bandymų iš Seimo pirmininko posto išversti ten savo rankomis pasodintą buvusį savo dėstytoją V.Pranckietį epopėją.
Matyt, supratęs, kad vis dėlto pralaimės, R.Karbauskis jau senokai pasiūlė V.Pranckiečiui tapti koalicijos partnerių „socialdarbiečių“ nariu ir taip įvykdyti valstiečių pažadą, kad šis postas teks būtent šiai partijai.
Seimo pirmininkas ilgai tylėjo, per rietenas su R.Karbauskiu tapo vienu populiariausių valstiečių veikėjų, o šią savaitę pagaliau pareiškė, kad apie perėjimą pas „socialdarbiečius“ svarstytų, jeigu gautų tokį pasiūlymą.
Galbūt kai kas tokius manevrus pavadintų politiniu absurdu.
Bet ko kita buvo galima tikėtis iš mišrainę primenančios kompanijos, kuri vien tik dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose ir būsimos valdžios buvo sugraibyta iš visokiausių pašalių?
