Pirmiausia į akis krintantis skirtumas – kad G.Nausėda, priešingai nei D.Grybauskaitė, stengiasi kuo daugiau bendrauti su žmonėmis.
Atsivėrimo visuomenei stilių jis ėmė demonstruoti jau per inauguraciją, surengęs Valdo Adamkaus laikus primenantį priėmimą Prezidentūroje, kurių visiškai buvo atsisakiusi D.Grybauskaitė.
Ji tai argumentavo sunkmečiu, bet ir krizei praėjus tradiciniai pobūviai nebuvo rengiami net ir Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dienos proga.
Akivaizdus dar vienas skirtumas – šalia G.Nausėdos yra jo sutuoktinė D.Nausėdienė. Galbūt šeimos nesukūrusi vieniša D.Grybauskaitė nejaukiai jautėsi per priėmimus, todėl jų ir atsisakė, o taupumas tebuvo populistinė psichologinių kompleksų priedanga.
Žinoma, kelionės po Lietuvą, susitikimai su žmonėmis, šypsenos daugiau skirti tautai artimo prezidento įvaizdžiui kurti, bet tai nėra nereikšmingas formalumas.
Po rūsčią, visus drebėti verčiančią Plieninę Magnoliją vaidinusios D.Grybauskaitės dešimtmečio Lietuva išsiilgusi kitokio šalies vadovo – draugiško, inteligentiško, kviečiančio dialogui.
Šiuos lūkesčius G.Nausėda kol kas patvirtina: kyla jo reitingai, dabar jam simpatizuoja ir dalis už jį nebalsavusių rinkėjų.
Tiesa, kai kurie politikos apžvalgininkai abejoja, ar nekonfliktiškas, sutarti su visomis politinėmis jėgomis siekiantis prezidentas nebus pernelyg nuolaidus ir sugebės atsispirti valdančiųjų diktatui.
Pirmasis G.Nausėdos mėnuo nesuteikė daug peno tokiems nuogąstavimams, nors jis ir patvirtino valdančiųjų norus atitinkančią Vyriausybę. Šalies vadovas buvo išsakęs abejonių dėl penkių ministrų veiklos, o pasikeitė trys.
Be abejo, tokia atnaujinta Vyriausybė – kompromisas, kuris ypač netenkina konservatorių, atvirai raginusių išsaugoti susisiekimo ministro portfelį R.Masiuliui, atleisti valstiečių lyderiui artimą sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą, išbrokuoti Lietuvos lenkų kandidatus.
Aišku, opozicija turėjo pagrindo nusivilti – išnaudojęs kone visą ministrų kandidatūroms derinti skirtą laiką G.Nausėda be jokių viešų konfliktų patvirtino valdančiąją koaliciją tenkinančią Vyriausybės sudėtį.
Kaip vyko derybos, kas daugiau nusileido – liko už uždarų durų.
Bet ar tai blogai Lietuvai? Gal būtų galima norėti ir profesionalesnės Vyriausybes, bet prezidento prioritetas buvo valstybės stabilumas.
Valstiečius drasko vidiniai nesutarimai, justi lyderystės krizė, jų partneriai blaškosi, nerasdami vietos politiniame žemėlapyje. Tokiomis aplinkybėmis prezidentas gali primesti savo valią, bet tai kelia ir politinio chaoso, suirutės pavojų. G.Nausėda pasirinko taikingą kelią.
Vertėtų prisiminti, kad pirmą kartą tapusi šalies vadove D.Grybauskaitė pakeitė tik vieną A.Kubiliaus Vyriausybės narį – buvo atleistas socialinės apsaugos ir darbo ministras J.Dagys, kuris po pokalbio su prezidente iš jos kabineto išėjo kaip primuštas, nuleidęs galvą.
Nors D.Grybauskaitės santykiai su konservatoriais buvo gana geri, ji nevengė žeminančių replikų tvirtindama ir jų dominuojamą ministrų kabinetą – pareiškė, kad kai kurie jo nariai ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia.
Vėlesnes vyriausybes prezidentė šokdino daug smarkiau, rengė ministrams žeminančius egzaminus, bet kartu stengėsi atsiriboti nuo atsakomybės už jų veiklą, laikėsi neklystančios kritikės iš šalies pozicijos.
Gerovės valstybės kūrimo idėją teigęs G.Nausėda, ko gero, jausis labiau susisaistęs su Vyriausybės veiklos rezultatais. Bet tai anaiptol nebūtinai jį vers nuolaidžiauti valdantiesiems.
Tai rodo faktas, kad jau per pirmą darbo mėnesį G.Nausėda vetavo keturis įstatymus, kai D.Grybauskaitė per tokį pat laiką – nė vieno, be to, jis nepritarė Vyriausybės siūlytai V.Valančiaus kandidatūrai į ES Bendrojo teismo teisėjus, bet darė tai be triukšmo.
Tuo metu Lietuvos užsienio ir saugumo politikos gaires nubrėžia šalies narystė NATO ir ES, Rusijos keliama grėsmė, todėl didelių pokyčių iš G.Nausėdos ekspertai nelaukia. Vis dėlto akcentai ir retorika keisis.
Jau surengtų G.Nausėdos vizitų seka: Lenkija, Latvija, Vokietija, Estija. Jo pirmtakė pirmiausia vyko į Švediją, vėliau – į Latviją.
D.Grybauskaitė ir deklaravo, kad orientuosis į Šiaurės Europą, taip pat Vokietiją, o Rytų kaimynystės politikai iš pradžių neskyrė dėmesio, net užgauliai pareiškė, kad neverta draugauti su ubagais. Tik Rusijos agresija Ukrainoje privertė ją pakeisti šią plikbajorišką nuostatą.
Pirmieji vizitai rodo, kad G.Nausėda ypač stengsis stiprinti ryšius su kaimynais, sieks atgaivinti primirštą strateginę partnerystę su Lenkija ir įpūsti dvasios nuslopusiam Baltijos šalių bendradarbiavimui.
Čia lauks labai nelengva užduotis, nes dviprasmiškas Latvijos ir Estijos požiūris į nesaugią Astravo elektrinę byloja, kad D.Grybauskaitė nesugebėjo telkti Baltijos šalių net ir šiuo Lietuvai ypač svarbiu klausimu.
