D.Trumpas taip pat paaiškino, ką turi omeny: „Ateitis priklauso suverenioms ir nepriklausomoms valstybėms, kurios gina savo piliečius, gerbia savo kaimynus ir jaučia pagarbą skirtumams, dėl kurių kiekviena šalis yra ypatinga ir unikali.“
Norėčiau, kad D.Trumpas dar kartą laimėtų rinkimus, o G.Nausėda neprarastų drąsos. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentai vengė žodžio „patriotas“ ir juo labiau samprotavimų tautinės tapatybės tema.
Tiesa, apsidrausdamas, kad koks nors globalistas nepavadintų Lietuvos vadovo nacionalistu, G.Nausėda skuba patikslinti, jog globalizmas neprieštarauja patriotizmui ir Lietuva globaliame pasaulyje turi daug daugiau saviraiškos galimybių. Tai tiesa – Lietuvoje tiesmukiška kalba apie tautą, jos vertybes ir panašius dalykus labai greitai tampa pašaipos objektu. Juk nesinorėtų G.Nausėdai tapti garsiuoju Patriotu Bugailiškiu Prūdu.
Mano nuomone, Lietuvoje pats metas atsirasti platesniam solidžiam globalizmo fenomeno ir jo santykio su nacionalinėmis kultūromis aptarimui. Mokslinių diskusijų šiomis temomis vyksta visame pasaulyje, deja, Lietuvoje iki šiol dominuoja siauras politizuotas vertinimas, kuriam įtaką daro keli politikai, istorikai ir apžvalgininkai. O juk tai ir Europos Sąjungos ateities, ir Lietuvos kaip valstybės su savo savita kultūra likimo klausimas.
Trumpu, bet svarbiu pareiškimu G.Nausėda žengė reikšmingą žingsnį, paskui gal pajudės politikai ir mokslininkai. Atvirai sakant, visuomenė seniai to laukia. Ne tik laukia, bet ir pati daro.
Prieš savaitę dalyvavau Šv.Lino atlaiduose Pelesoje, Baltarusijoje. Lietuvių bendruomenė, istorijos skersvėjuose išsaugojusi ir kalbą, kurios tyrinėti skuba pasaulio baltistai, ir tradicijas, ir savo tapatybės suvokimą, pagerbė prieš 100 metų gimusį vieną šio krašto iki paskutinio atodūsio globėją šviesaus atminimo I.Šimelionį. Jis padėjo bendruomenei išsilaikyti sovietmečiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę drauge su kitais šiam kraštui neabejingais visuomenės veikėjais ėmėsi bažnyčios atstatymo, gimnazijos, kurioje dėstomą lietuvių kalba, įkūrimo.
Šioje bendruomenėje lietuvių kalba, tauta, patriotizmas yra šventi žodžiai. Savaip, baltarusiškai, nepriešiška, o kalbomis net palanki Pelesos bendruomenės veiklai ir vietinė valdžia. Gal todėl, kad ir pati Baltarusija ieško savo, kartais ir ten, kur nepametusi, istorinių šaknų.
Lydoje nustebino atstatyta įspūdinga (nežinau, kiek autentiška) pilis ir prieš kelias savaites pastatytas paminklas jos įkūrėjui Gediminui. Pasirinkta klasikinė monumento forma, kunigaikštis ant žirgo, neatrodo meniškai pasenusi ir dera prie atkurtos tvirtovės.
Lydos knygyne užtikau solidų penkiatomį, pavadintą „Baltarusijos valstybingumo istorija“. Didelis būrys Baltarusijos mokslų akademijos istorikų rašo apie baltarusių etnoso formavimąsi pradedant seniausiais laikais, žengiant didingais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniais keliais iki baltarusių nacijos užgimimo per pastaruosius du šimtus metų. Įdomu, kad studijoje baltarusiai laikomi skirtingu nuo rusų ir baltų etnosu.
Greta penkiatomio kuklesni, nors labai išvaizdūs, gausiai iliustruoti leidinukai mokiniams apie Vytautą, Jogailą, Švitrigailą, kitus LDK valdovus. Traukte traukia „imti ir skaityti“, kas ten parašyta. Žinoma, tiek akademinis leidinys, tiek populiarūs istoriniai leidinėliai pranyksta pramoginės verstinės ir nuosavos literatūros kalne (beje, daugiausia baltarusių kalba). Bet nors ir autoritarinė valstybė, vis tiek mano esant prasminga paremti istorijos studijas bei paveldo, kuris ir Lietuvos, atkūrimą.
Kitas klausimas, kiek patys baltarusiai tapatina save su įspūdingu istoriniu paveldu ir kiek tai yra ideologinis valdžios sumanymas. Bet kuriuo atveju pastangos perniek nenueis. Kai ką vaikai įsimins mokykloje, jei užmirš, istorinės atminties aiškius nedviprasmius ženklus matys gatvėse, aikštėse, pilių muziejuose su modernia elektronine informacija.
Remiami vaidybiniai filmai istorine tema, ir ne tik apie Antrąjį pasaulinį karą. Rūpinamasi ir istoriniais romanais. Vieną tokį apie Jogailą nusipirkau. Įdomus Jogailos literatūrinis portretas, visiškai nepanašus į lietuvių ir lenkų rašytojų interpretacijas.
Kad ir kaip vertintume A.Lukašenką ir jo svitą, Baltarusijos politinę sistemą, santykius su Rusija, Kremliumi, istorijos paveldui skiriama daug dėmesio. O gal tai ir yra kitas, sėkmingesnis, valstybių santykių kelias nei nutrintos politinės deklaracijos ir pasipiktinimai.
Būrelis Baltarusijos inteligentų kreipėsi į Lietuvą dėl galimybės palaidoti K.Kalinausko palaikus savo šalyje. Netikėtas prašymas, bet gal vertėtų apie tai pamąstyti? Kol kas Lietuvos reakcija šalta ir biurokratiška.
Užtat karštai Lietuvoje vėl remiamos ietys, kokį istorinį atminties ženklą statyti sostinės Lukiškių aikštėje. Aš buvau už Vytį. Aiškus, vienaprasmis, o tai ir privalu panašaus žanro kūryboje. Bet Vytis jau yra Kaune. Daug Vyčių Lietuvoje vėlgi keistai atrodytų.
Sutinku su Seimo nariu A.Ažubaliu, kad „Partizanų bunkeriui“ geriausia vieta – Vingio parke. Nereikės ir miško imituoti.
Tai ką daryti? Ir toliau kapstytis ginčuose? Gal – taip. Jei galvojame apie tautos ateitį, apie ką kalba D.Trumpas ir G.Nausėda, ginčytis vis geriau negu gariūniškai numoti ranka: o man tas pat, kas ten stovės.
