Šalies vadovas G.Nausėda šią savaitę aiškiai suformulavo savo požiūrį į tai, kokie turėtų būti Lietuvos ir Vakarų santykiai su Rusija. Tai prezidentas paskelbė iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos Niujorke.
Anot G.Nausėdos, reikėtų siekti laikytis griežtos, sankcijomis paremtos politikos Rusijos atžvilgiu ir nesileisti į jokias šiltesnes kalbas, kol ji tebėra okupavusi Krymą ir nepasitraukia iš Rytų Ukrainos.
Lietuvos prezidentas atmetė Prancūzijos ir kai kurių kitų Vakarų šalių užmojus iš naujo persvarstyti santykius su Maskva, pradėti kartu su ja kurti „vieningą Europą“. Šie projektai grindžiami noru nebestumti Rusijos į Kinijos glėbį ir kartu su Maskva suformuoti atsvarą Pekinui.
Pagrindinis G.Nausėdos argumentas iš esmės tas pats, kuriuo remiasi kiti tokių siūlymų kritikai: Vakarų šalys ir autoritarinis Rusijos režimas yra nesutaikomi iš prigimties, taigi bet koks dialogas su Kremliumi bus tik pavojingas pataikavimas ir nuolaidžiavimas.
Kuri iš šio ginčo pusių labiau teisi, galime pamatyti netrukus. Ten, kur ir prasidėjo dabartinė Vakarų ir Rusijos geopolitinė kaktomuša, – Ukrainoje.
Jeigu naujosios šios šalies valdžios viltys susitarti su Kremliumi dėl taikos Donbase žlugs, neteks pagrindo ir tų Vakarų politikų, kurie dabar dėl to spaudžia Ukrainą, kalbos apie vieningą Europą.
Atrodo, kad Kijevas vis dėlto gali nepaklusti Maskvai, kuri bet kokius susitarimus supranta labai paprastai – kaip Ukrainos kapituliaciją, pripažįstant ir įteisinant Donbase „liaudies respublikas“.
Žodžiu, G.Nausėdos pozicija dėl santykių su Rusija tokia pati kaip ir jo pirmtakės D.Grybauskaitės.
Bet kitoks naujojo Lietuvos užsienio politikos vairininko kursas Baltarusijos kryptimi, su kuria norima naujo dialogo.
Beje, pagrindinis Lietuvos prezidento argumentas – toks pat kaip ir jo kritikuojamų Vakarų politikų, kurie ragina neatiduoti Rusijos Kinijai – esą reikia stengtis išsaugoti Baltarusijos suverenumą, kurį nori pasiglemžti Maskva.
Šios idėjos, kuri Lietuvos diplomatijos virtuvėje skamba seniai, kritikų teigimu, naivu tikėtis atskirti du režimus – Maskvos ir Minsko, nes jie visuomet laikysis kartu prieš egzistenciniais priešais laikomus Vakarus.
Be to, aiškinama, jog Baltarusija jau seniai yra virtusi Rusijos provincija, taigi bet koks Minsko flirtas su Vakarais esą yra tik dar vienas režimo gudravimas ir akių dūmimas, nes pačiam A.Lukašenkai svarbiausia asmeninio saugumo ir gerovės garantijos, o ne jo valdomos valstybės likimas.
Kad ir kaip būtų, apie santykių su kaimynine Baltarusija atnaujinimą kalbantis G.Nausėda nėra vienišas. Tokie pat vėjai pučia ir iš Vakarų – tiek iš pagrindinių Europos valstybių, tiek iš JAV.
Nepaisant to, radikalieji Lietuvos konservatoriai, tarp jų – V.Landsbergis, sukilo ir šįkart. Jų kritikos epicentre pirmiausia atsidūrė užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, kuris net įtariamas galima Lietuvos interesų išdavyste.
Anot konservatorių, ministras ne tik deramai nesipriešina Europos Sąjungos siekiui atkurti bendradarbiavimo sutartis su Minsku, kurias Vilnius vetuodavo, bet ir nekalba apie Astravo atominės elektrinės stabdymą ar bent stiprią jos priežiūrą, kaip esminę ryšių su Baltarusija sąlygą.
Žinoma, šie dešiniųjų išpuoliai rimčiau gali paveikti G.Nausėdos kursą Baltarusijos linkme tik tuomet, jei jie po Seimo rinkimų taptų pagrindine valdančiąja jėga.
Tuo metu dabartiniai valdantieji turi ką veikti ir be užsienio politikos. Vienas pagrindinių jų užsiėmimų – vis absurdiškesnes formas įgyjanti buvusio valstiečio V.Pranckiečio atstatydinimo iš Seimo pirmininko posto epopėja.
Valstiečių vedlys R.Karbauskis, regis, vis dar nėra įsitikinęs, kad pavyks surinkti atstatydinti reikiamą 71 parlamentaro balsą, todėl V.Pranckietis ir toliau kybo ore.
Negana to, valstiečiai pagaliau suprato, jog gali nesugraibyti pakankamai paramos ir galimam V.Pranckiečio įpėdiniui, kuriuo įvardijamas „socialdarbiečių“ lyderis G.Kirkilas.
Tokio scenarijaus neatmetantys patyrę politiniai vilkai „socialdarbiečiai“ šią savaitę paskelbė, jog jiems svarbiausia – ne šis postas, o padidinti vadinamieji vaiko pinigai.
Bet susidaro įspūdis, kad prieš V.Pranckietį kovojančio R.Karbauskio niekas neišblaivo. Tai rodo ir valdančiųjų mėginimas neišleisti Seimo pirmininko vykti vizito į Armėniją, ir valstiečių vedlio siūlymas parlamento vadovo postą užimti naujajai opozicinio Liberalų sąjūdžio lyderei V.Čmilytei-Nielsen. Jai atsisakius reikalai dar labiau susipainiojo.
Ne mažiau paini padėtis ir laipteliu žemiau. Seimo vicepirmininko kėdėje sėdintis R.Žemaitaitis – jau tik vienas iš Mišrios Seimo narių grupės atstovų ir faktiškai nebevadovaujantis „tvarkiečiams“.
„Tvarkiečių“ suvažiavimas, kuriame turėtų būti balsuojama dėl pirmininko, – tik gruodį, bet šią savaitę R.Žemaitaitis su naują frakciją Seime įkūrusiais buvusiais politiniais bendrakeleiviais sutarė, kad tą patį mėnesį ši partija išnyks.
Planuojama kurti naują partiją, į kurią bus kviečiami ir žmonės iš šalies. Kas bus vadovas – dar neaišku, tik aišku, kad ne R.Žemaitaitis.
Jeigu tokia partija bus įkurta, o „tvarkiečiai“ išnyks, ką reikės daryti su valdančiosios koalicijos sutartimi? Vėl greičiausiai perrašyti.
Aišku, tai nebus didelė ar neįveikiama problema.
Bent jau kur kas mažesnė nei realūs darbai, kuriuos žadėta toje sutartyje pagaliau imti ir įgyvendinti per paskutinius kadencijos metus.
