„Vieni labdarai aukoja bėgdami, o italai sugalvojo tai daryti važiuodami senoviniais dviračiais“, – sakė į Palangą sugrįžęs kurorto vadovas Š.Vaitkus.
Toskanos regiono Kjančio Gajolėje (Gaiole in Chianti) nuo 1997 metų vykstančiame labdaros žygyje dviračiais „Eroica“ gali dalyvauti kiekvienas norintis. Pagal fizinį pasirengimą ir pajėgumą pasirenkamos 46, 81, 135 ar 209 kilometrų trasos.
Vienintelė privaloma sąlyga – žygyje dalyvaujama keliasdešimties metų senumo plento dviračiais.
Kasmet tuo pat metu vykstantis renginys šiandien yra išaugęs iki tarptautinio judėjimo. Spalio pradžioje į nedidelį Italijos miestelį suvažiuoja tūkstančiai dviračių mėgėjų ir jų palaikymo komandų iš Europos šalių, JAV, Australijos, Pietų Afrikos, Japonijos.
Praėjusį sekmadienį „Eroica“ žygyje dalyvavo beveik 8 tūkstančiai dviratininkų. Dalis jų sumokėto starto mokesčio šiemet buvo skirta senųjų Toskanos regiono žvyrkelių priežiūrai.
Bet žygio dalyviai atskirai gali aukoti ir kitiems labdaros projektams.
Šiemet pirmą kartą Toskanos keliukais važiavo ir Palangos komanda. Ji kvietė aukoti specialiųjų poreikių turintiems Lietuvos kurorto vaikams.
– Kaip jūs nutarėte dalyvauti šiame žygyje? – „Lietuvos rytas“ paklausė „Eroica“ trasą įveikusio Palangos mero Š.Vaitkaus.
– Apie tokį renginį sužinojau iš buvusios palangiškės Ilonos Emanuelsson, kuri prieš 20 metų emigravo į Šveicariją.
Su ja ir jos vyru – turtingu verslininku Joachimu – susipažinome pernai Šveicarijoje vykusiame Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate, per kurį Palangai buvo įteiktas oficialus kvietimas kitąmet šį čempionatą rengti Lietuvos pajūryje.
Joachimas yra didelis senovinių dviračių entuziastas, tad jų šeima jau seniai dalyvauja „Eroica“ labdaros žygiuose. Besikalbant apie galimybę padėti Palangai, jie pasiūlė sergantiems kurorto vaikams reikalingas lėšas rinkti šio žygio metu.
Šiandien norint žmogų paskatinti aukoti nebeužtenka jam paskambinti ar parašyti laiško. Būtina savo pavyzdžiu įrodyti, kad dėl šio tikslo esi pats pasiryžęs įveikti kokį nors iššūkį.
Šitaip buvo susitarta, kad palangiškiai taip pat dalyvaus „Eroica“ žygyje, o prieš jam prasidedant Joachimas internete sukūrė paskyrą, kurioje kviečiama aukoti Palangos vaikams.
Šioje paskyroje galima pasirinkti nustatytą aukojamą sumą. Mažiausia yra 10 eurų, o didžiausia – 100 eurų. Tačiau labdarai galima skirti ir daugiau.
Nemažą sumą paaukojo pats Joachimas. Tai padaryti kalbino visus savo pažįstamus ir dviračių žygio dalyvius.
Pirmam kartui išsikėlėme tikslą surinkti 5500 eurų. Dabar jau yra surinkta apie 4500 eurų.
– Ką reikia daryti norint dalyvauti „Eroica“ žygyje?
– Mes internetu užsiregistravome prieš keturis mėnesius: reikėjo užpildyti specialią formą ir sumokėti 160 eurų starto mokestį.
Kaip vėliau paaiškėjo, dalis šios sumos buvo skiriama šiemet numatytam labdaros tikslui, o dalis – organizatoriams, kurie žygio dieną pasirūpino dalyvių pietumis, mechanikų pagalba, dalyviams įteikė suvenyrų rinkinį.
– Savo dviračių iš Palangos, ko gero, nesivežėte?
– Pildydami registracijos formą pažymėjome, kad mums bus reikalingi dviračiai. Kai šeštadienį atvykau į Kjančio Gajolę, jau laukė mano pavarde ir 7215 numeriu pažymėtas plento dviratis, pagamintas 1972 metais, – trejais metais vyresnis už mane.
Dviračio nuoma žygiui kainavo 120 eurų.
– Kokiais dviračiais važiavo kiti dalyviai?
– Buvo ir tokių, kurie riedėjo net prieš 100 metų pagamintais dviračiais.
Visi stengėsi pasipuošti kokia nors prieš pusę amžiaus buvusia madinga aprangos detale, sena kepuraite.
– Kas dar iš palangiškių važiavo su jumis?
– Kurorto verslininkas, dviračių entuziastas ir jų nuomos tinklo Palangoje savininkas Dainius Drungilas, mano brolis Bronius su drauge Rūta, savivaldybės Kultūros skyriaus specialistė Jūratė Mitkevičiūtė ir Ilonos šeima.
Dar prieš išvykdami visi buvome užsisakę vienodus marškinėlius su Lietuvos ir Palangos atributika. Italai atpažindavo, kad esame lietuviai.
Sveikino mus ir skubėjo vardinti jiems žinomas garsias Lietuvos sportininkų pavardes.
Palangos komandai priskirtas Ilonos vyras šveicaras Joachimas įveikė 135 kilometrų trasą. Brolis su drauge važiavo 81 kilometrą, o mes visi pasirinkome trumpiausią 46 kilometrų distanciją.
– Ar specialiai ruošėtės šiam žygiui?
– Šiaip esu mėgėjas laisvalaikiu važiuoti dviračiu. Tačiau tokios ilgos distancijos nebuvau įveikęs, o specialiai treniruotis per vasarą nebuvo laiko. Juo labiau kad kalnuotomis vietovėmis važiavimo dviračiais sąlygos Italijoje buvo visiškai neįprastos.
– Kaip šis žygis vyksta, jeigu jo dalyviai važiuoja skirtingas distancijas?
– Sekmadienį anksčiausiai – apie 5 valandą ryto – pajuda tie, kurie važiuoja toliausiai.
Vėliau kas valandą prie starto linijos rikiuojasi pasirinkę trumpesnes distancijas. Mūsų grupė išvažiavo 10 valandą.
– Koks jausmas važiuojant tūkstantiniame būryje?
– Neapsakomas. Vienas kito nepažįstantys dalyviai jautėsi lyg šeima. Tiesa, trumpiausią distanciją važiavo didžiausias dalyvių būrys, todėl į trasą visi buvo išleidžiami atskirai mažesnėmis grupelėmis.
Šiame žygyje nesvarbu laikas ar rekordas. Visi dalyviai turėjo sugrįžti iki 20 valandos.
– Kaip sekėsi važiuoti?
– Iš pradžių pasirodė, kad tai vieni juokai. Miestelis, iš kurio pajudėjome, yra aukščiau, todėl iš pradžių leidomės ilga nuokalne. Kokius keletą kilometrų net minti nereikėjo.
Priešingai – dažnai teko stabdyti, kad nenuvirstume.
Tačiau vėliau prasidėjo stambių akmenukų žvyrkelis, juo važiavome beveik pusę trasos. Plonomis plentinėmis padangomis, amortizatorių neturinčiais dviračiais tratėdami tokiu žvyrkeliu jautėmės lyg važiuodami per tarką.
Ne mažesnis sunkumas buvo įveikti stačias ir ilgas įkalnes. Beveik 50 metų senumo dviratis turėjo tik dvi pavaras, todėl reikėjo minti iš visų jėgų. Į stačiausius kalnus žmonės dviračius tiesiog stumdavosi.
Porą kartų buvau ant išsekimo ribos – jau žvalgiausi dalyvius lydinčių pagalbos automobilių. Maniau, viskas, toliau važiuoti nebegaliu. Tačiau atsikvėpus jėgų atsirasdavo ir vėl sėsdavau ant dviračio.
Finišavęs supratau, kad tokie žygiai yra puiki galimybė ugdyti valią siekiant užsibrėžto tikslo.
– Ar dažnai sustodavote pailsėti?
– Distancijai įveikti laiko buvo pakankamai, todėl galėdavome ilsėtis kada tik užsimanydavome.
Po 30 kilometrų viename kaime žygio dalyvių laukė paruošti pietūs. Visoje distancijoje buvo išdėstyti pagalbos punktai, kuriuose buvo galima atsigerti vandens, pasinaudoti tualetu.
Prie tokių punktų sustatoma šimtai dviračių. Kartą išėjęs iš tualeto žiūriu – nebėra mano dviračio. Kažkas supainiojęs pasiėmė. Imčiau to žmogaus paliktą dviratį, bet nežinau, kuris.
Jau buvau spėjęs pagalvoti, kad mano žygis netikėtai baigėsi. Tačiau po 10 minučių, matyt, susipratęs, kad važiuoja svetimu dviračiu, suklydęs žygio dalyvis grįžo atgal.
– Kaip buvote sutikti finiše?
– Paskutinius kelis kilometrus važiavome šalikelėse stovint miniai italų – jie plojo ir garsiai sveikino visus grįžtančiuosius.
Tokios sutiktuvės tarsi nuplovė visą nuovargį. Į finišą lėkėme kaip ant sparnų. Visiems distanciją įveikusiems dalyviams buvo įteikti medaliai.
Vakare miestelio aikštėje dalyvių laukė praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio muzikos diskoteka, kurioje šoko ir linksminosi visi.
– Kaip iš šalies atrodė šis renginys?
– Kažkas panašaus į mūsų Stintų šventę. Tik ten tai yra į labdaros projektą įvilkta senovinių dviračių šventė.
Kjančio Gajolės miestelis – nedidelis, tarsi mūsų Šventoji. Penktadienį čia prasideda didžiulė mugė, kurioje dominuoja seni dviračiai, jų detalės, įvairiausi aksesuarai.
Miestelyje visą savaitgalį skamba muzika, žmonės šoka. Šauni atmosfera.
– Ar „Eroica“ Palangos komandos sulauks ir kitąmet?
– Be jokios abejonės. Atvažiuosime dar didesniu būriu ir neįgalius Palangos vaikus paremsime dar didesne suma.
Kita vertus, važiuojant Toskanos kalnais man šovė į galvą mintis ką nors panašaus rengti ir Palangoje. Turime puikius dviračių takus nuo Šventosios iki Nidos, būtų galima sudaryti įvairaus ilgio maršrutus, kurie galėtų apimti ir Žemaitiją.
Kilniam tikslui skirtas labdaros žygis dviračiais, manau, būtų populiarus ir Lietuvoje.
