Tačiau situacija netikėtai ėmė kisti, „nurašytos valstybės“ pamažu pradėjo regeneruotis, o ant žaidimo lentos atsirado šachmatų figūros. Beje, nemažai dabartinių studijų apie geopolitiką taip ir pavadinamos: – valstybės ant geopolitinių šachmatų lentos.
Kinija, Rusija, Turkija, vėl Iranas, Indija, naujos dėlionės Viduriniuose Rytuose, skirtingos galios, perbraižomos įtakų zonos, tikslinamos arba paprasčiausiai atmetamos klasikinės geopolitinės schemos, kurioms suprantamai paaiškinti jau nebepakanka naujadarų su priešdėliais „neo-“ ar „post-“.
Lietuvoje yra nemažai geopolitikos teoretikų, galinčių įtikinamai paaiškinti ir dabartines tendencijas, bet iki šiol jiems rinka nebuvo palanki, nes daugeliui žmonių nuo jų valios nepriklausančios globalinės dėlionės mažai rūpi.
Ne ką labiau, su nedidelėmis išimtimis, tuo domisi ir politikai. Ir ta išimtis dažniausiai susijusi su konservatoriais, kurie kol kas vieninteliai bando aiškinti sprendimus, ypač užsienio politikoje, platesniame tarptautinių santykių kontekste.
Bet ir konservatorių svarstymuose apsiribojama labiau nei aiškiu objektu – Rusija, o dažniausiai minimas asmuo, be Rusijos prezidento, – A.Duginas, V.Putinui dar tik pradėjus „naujojo caro kelią“ parašęs dažnai cituojamus „Geopolitikos pagrindus“.
Reikia tikėtis, kad netrukus atsiras geopolitinių studijų neapsiribojant viena valstybe ir vienu autoriumi. Kol taip atsitiks, reikia džiaugtis entuziastų radijo ir televizijos laidų vedėjų rengiamomis diskusijomis.
Vienoje V.Savukyno laidų neseniai buvo svarstomi santykiai su Baltarusija. Tai – ateityje ilgai besisuksianti politinių santykių su keista kaimyne plokštelė. Keista keleriopu požiūriu.
Skaitau ką tik išleistą akademinę „Baltarusių valstybingumo istoriją“. Joje teigiama, kad baltarusių etnosas, skirtingas nuo baltų ir rusų (ne dabartiniu pavadinimu), pradėjo formuotis IX-XIII a. Baltarusių valstybingumo šaknys – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Savo akimis teko įsitikinti, kiek daug dėmesio šiam paveldui skiria Minskas.
Galima ginčytis pasitelkiant mokslinius argumentus, galima ironizuoti, bet jau žingsnis po žingsnio Baltarusijos visuomenėje platinamas požiūris į „savo LDK“, negalintis neturėti įtakos, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, įvairiems gyventojų sluoksniams ir naujai kartai.
Kokį vaidmenį šita istorinio suvokimo dalis vaidintų esant Lietuvos ir Baltarusijos santykiams be jokių politinių kliūčių? Tokį kaip Lietuvos su Lenkija? Dabar palaikome opoziciją A.Lukašenkai, o žlugus autoritariniam režimui ar pritartume dalies opozicijos teiginiams apie istoriškai baltarusišką Vilnių?
Sakoma: kai Baltarusijoje įsigalės demokratija, tada ir nuspręsime, kaip reaguoti į šiuo metu tarsi ir antraeilius dalykus. Dabar juk iškilmingai perlaidojami Z.Sierakausko ir K.Kalinausko palaikai. Baltarusijai vėl tapus pažiūromis ir veiksmais artima valstybe, susiderins ir požiūriai į istoriją. Kada taip gali atsitikti?
Ne vieni metai stebime lokalinius energetinius karus tarp Maskvos ir Minsko, po kurių abiejų „konfliktuojančių“ valstybių vadovai žaidžia draugiškas ledo ritulio rungtynes. Ar „konfliktas“ yra spektaklis mėgstantiems geopolitines teorijas? Panašu į tai. Bet yra dviejų pažiūromis artimų valstybių santykių epizodų, kurie gal ir nėra spektaklio dalis.
Baltarusija ir Rusija dar B.Jelcino laikais pasirašė susitarimą dėl sąjunginės valstybės sukūrimo. Susitikinėjama šiuo klausimu buvo daug metų, tačiau iki šiol, išleidus daug pinigų „bendram darbui“, konkretūs rezultatai menki. Papildomai įvairiomis progomis A.Lukašenka kalba apie santykius su Rusija šiai valstybei beveik nevirškinamu stiliumi. Pavyzdžiui, kad Baltarusija kariavo „ne savo karuose“.
Svarstymams apie Antrąjį pasaulinį karą Rusija yra užbrėžusi aiškias raudonas linijas. Jas peržengusieji automatiškai įrašomi į juodąjį sąrašą. A.Lukašenka tai žino, bet rizikuoja.
Pastarųjų dienų A.Lukašenkos atviravimas apie nepriimtiną Maskvos pasiūlymą dėl karinės oro bazės steigimo Baltarusijos teritorijoje norom nenorom verčia klausti, kodėl taip daroma. Juk susitarti dėl nepriimtino projekto galima ir neviešai. Tikriausiai taip buvo daroma daug kartų, ypač žvalgybos srityje.
Dalies Lietuvos politikų ir politologų nuomone, šiais A.Lukašenkos pasažais reikėtų pasinaudoti atkeliant vartus į Vakarus. Yra manančių, ir pagrįstai, kad dabartinė A.Lukašenkos tarsi provakarietiška retorika yra tik gudri manipuliacija nukreipti dėmesį nuo Astravo AE ir sutrukdyti Lietuvai organizuoti ES valstybes prieš antro elektrinės bloko statybą. Kaip elgtis?
Mano manymu, Lietuva pirmiausia turėtų kovoti dėl savo intereso. Tačiau neatmestini ir kitokio stiliaus santykiai su Minsku, nei buvo iki šiol. Šiuo požiūriu teisinga Seimo nario Ž.Pavilionio pastaba, kad kvaila būtų, neišsiaiškinus, kas ką reiškia, pulti į dvišalių santykių be turinio glėbį. Vien dėl nuotraukos. Anot Ž.Pavilionio, reikalinga tokių santykių strategija ir taktika, planas, žinojimas, ko norima.
Čia ir prasideda tikroji geopolitika – nuo racionalaus pagrindimo ir net apskaičiavimo, kas ateityje naudinga ir kokios galimos skubotų sprendimų pasekmės. Tik kyla klausimas: o kas tokį planą turėtų paruošti?
