O kauniečiai gerai prisimena, kad vos pradėjęs pirmąją kadenciją Kauno
meras V.Matijošaitis stebėjosi, kad jo rinkėjai taip brangiai moka už
įvairias komunalines paslaugas, ir žadėjo situaciją keisti.
Netrukus paaiškėjo, kad miesto valdžiai nuversti kalnus šioje srityje
nebus paprasta. Būtų galima išskirti tik centralizuotai tiekiamą
šilumą, kurią pavyko kiek atpiginti prasidėjus biokuru kūrenamų
katilinių statybos vajui. Kitų monopolinių paslaugų tarifai išliko
nepakitę. Bent jau tikrai nemažėjo.
O dabar kauniečių ausis pasiekė nemaloni žinia – nuo kitų metų pradžios
buitinių atliekų surinkimas ir išvežimas gali pabrangti net 50
procentų.
Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) atstovai nurodė net kelias
tokio reiškinio priežastis. Viena svarbiausių – parengtas planas
daugiau kaip 5 kartus padidinti vadinamąjį sąvartyno vartų mokestį.
Taip siekiama sumažinti į sąvartyną gabenamų atliekų.
Išties puikus sprendimas: kam jas palikti gamtoje, jeigu galima
sudeginti? Juk jau 2020-ųjų pavasarį Kauno pakraštyje pradės veikti
atliekų deginimo jėgainė.
Su ja buvo siejama labai daug vilčių – ir išmetamų atliekų esą sumažės,
ir centralizuotai tiekiama šiluma atpigs. Štai Klaipėdoje tokia gamykla
veikia jau kelerius metus, o šio miesto gyventojai naudojasi bene
pigiausia šalyje šiluma.
Aiškėja, kad gamykla netaps išsigelbėjimu siekiant sunaikinti kalnus
atliekų, mat jas siūloma pirkti už labai menką kainą. Gamyklos vadovai
tiesiog naudojasi palankiomis sąlygomis sutaupyti, nes kol kas atliekos
neturi paklausos.
Klaipėdos gamyklai užtenka uostamiestyje ir jo apylinkėse surenkamų
atliekų, o Vilniuje ji taip pat tik statoma. Jeigu Kauno RATC nesutiktų
šio kuro parduoti vietos įmonei, jo kurį laiką būtų galima atsivežti iš
sostinės.
Kauno tarybos laukia sunki užduotis – patvirtinti naujus atliekų
tvarkymo tarifus ir paaiškinti kauniečiams, kodėl neišvengiamas jų
kilimas.
O gal miesto politikams užteks raumenų pasipriešinti RATC užmojams
didinti tarifus? Juk pati Kauno savivaldybė yra RATC dalininkė, gali
paveikti jo vadovybės sprendimus ir apginti kauniečius nuo staigaus
išlaidų padidėjimo.
Turbūt toks scenarijus mažai tikėtinas. Miesto valdžiai rūpi didingesni
projektai – Kauno rajono prijungimas, D.Dariaus ir S.Girėno stadiono
rekonstrukcija ar „Mokslo salos“ statyba. Dėl smulkmenų neverta eiti į
karą?
Nepatenkintiems galima priminti, kad štai Vilniuje visai neseniai buvo
dar blogesnė situacija. Pakeitus atliekų surinkimo tvarką kai kuriose
vietovėse susidarė krūvos šiukšlių, o gyventojai duso nuo jų skleidžiamo
tvaiko.
Reikia tikėtis, kad užkūrus jėgainę kauniečiai bent jau galės mėgautis
pigios šilumos spinduliais, tačiau kyla kitas pavojus – kaip tai
paveiks savivaldybės valdomos įmonės „Kauno energija“ rodiklius. Ši
bendrovė ne tik rūpinasi centralizuotai tiekiamos šilumos perdavimu, bet
ir tapo svarbiu žaidėju jos gamybos rinkoje.
Biokuro katilinė – ne malkų skaldyklė, jos greitai ir paprastai į kitą
miestą ar net užsienio šalį išvežti nepavyks. Išaugus bendrovės
nuostoliams, gali tekti branginti šilumą, todėl atliekų deginimo įmonės
įtaka ją mažinant visiškai sunyktų.
Esant tokiam fonui bus dar sunkiau įtikinti kauniečius rūšiuoti
atliekas. Priešingai – gali susidaryti įspūdis, kad būtent rūšiavimas
lėmė kainos padidėjimą, nors tai ir neatitinka tikrovės.
O sąžiningai atliekas rūšiuojantys gyventojai netveria pykčiu, kai atėję
prie konteinerių randa juos pripildytus iki viršaus. Ką tokiu atveju
daryti – grįžti su šiukšlėmis į namus, ieškoti kito konteinerio ar
viską mesti į šalia esantį tuščią kitoms atliekoms skirtą konteinerį?
Dauguma žmonių renkasi pastarąjį sprendimą ir net nelabai galima juos už
tai smerkti. Jeigu jau kauniečiai pasmerkti brangiau mokėti už atliekų
surinkimą, jie pagrįstai tikisi bent jau geresnės paslaugos.
„Laikinoji sostinė“
