„Gyvenime esu išgelbėjusi tris žmones. Visi iki šiol gyvi ir sveiki. Janutė iš Druskininkų, kurią gelbėjau šeštoje klasėje, iki šiol man siunčia žinutes. Vasarą skendusį vyrą susitinku, nes mudu gyvename tame pačiame name, sveikinamės, tačiau aš nesijaučiu didvyre, esu paprastas žmogus“, – jaudindamasi kalbėjo V.Stadalienė.
Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Rytis Masys, įteikdamas V.Stadalienei pasižymėjimo ženklą, pabrėžė, jog per pastarąjį dešimtmetį toks apdovanojimas įteikiamas tik antram marijampoliečiui.
Nors nuo lemtingo įvykio praėjo bemaž pusmetis, V.Stadalienė, prisimindama tas akimirkas, vis užgniaužia bekylantį graudulį.
Vieną praėjusio birželio vakarą Vitalija su dviem anūkais atėjo pasimaudyti.
Kai jau ketino rengtis ir eiti namo, prie Šešupės atėjo pusamžis kaimynas.
Po sunkios darbo dienos pavargęs ir sukaitęs vyras pasidžiaugė, jog tuoj atsigaivins, ir šoko į vandenį.
„Iš pradžių nesupratau, kad jis skęsta. Toje vietoje negilu – vandens tik iki pažastų, neįmanoma nuskęsti. Pagalvojau, jog žmogus šiaip vartosi žolėse.
Tačiau po akimirkos suvokiau, jog vyras iš tiesų skęsta.
Puoliau į vandenį ne savu balsu rėkdama visiems, kad gelbėtų žmogų. Prie upės tuo metu buvo ir daugiau žmonių, tačiau į vandenį niekas nebrido.
Rėkiau, kiek turėjau jėgų, kad kas nors kviestų greitąją. Moterys iš kito kranto šūktelėjo, jog jau iškvietė.
Kaimynas vandenyje gulėjo ant nugaros. Jo veidas ir lūpos buvo pajuodę.
Visko esu mačiusi gyvenime, nesu lepi, tačiau vaizdas mane labai sukrėtė“, – pasakojo garbaus amžiaus gelbėtoja, prisipažinusi, jog tuo metu ji labai bijojo, tačiau žinojo, jog privalo padėti nelaimėliui.
Pensininkė apkūnoką vyrą už pažastų viena išvilko į krantą, nors netoliese buvo daugiau keliskart jaunesnių žmonių.
„Vandeniu traukti nebuvo sunku, bet ant kranto jau nebepajėgiau, padėjo jauni vyrukai.
Kaimynas iš pradžių nekvėpavo, į nieką nereagavo, tačiau gan greitai atsigavo, neprireikė dirbtinio kvėpavimo. Medikai atvažiavo labai greitai.
Vėliau skambinau į ligoninę. Mane nuramino, sakė, jog vyras gyvens.
Kai jį išleido iš ligoninės, buvo atėjęs pas mane, padėkojo“, – pasakojo V.Stadalienė.
Pensininkė nelaiko savęs nei narsuole, nei didvyre, tikino, jog kitaip pasielgti ji negalėjo.
„Svarbiausia, kad tokiose situacijose žmonės nepasimestų, neišsigąstų. Žmogų gelbėti reikia, nors pačiam ir rankos, ir kojos dreba“, – kelis kartus pabrėžė marijampolietė.
Anksti našle likusi V.Stadalienė užaugino tris dorus vaikus. Jos sūnus – Marijampolės policijos pareigūnas, viena dukra – teisininkė, kita – žurnalistė.
Pasveikinti V.Stadalienės su apdovanojimu atėjęs sūnus, dukra ir anūkė teigė, jog jų mama ir močiutė visiems skuba į pagalbą, visus atjaučia.
Nuo vaikystės gerai plaukianti V.Stadalienė patikino, jog skubės skęstančiajam į pagalbą ir tuomet, kai jai bus 90 metų.
