Karstai išnešti iš Valdovų rūmų
Valstybinių laidotuvių ceremonija prasidėjo 20-ies karstų išnešimu iš Valdovų rūmų ir jų pernešimu į arkikatedrą baziliką bei iškilminga rikiuote. Karstai pernešti, skambant Katedros varpams.
Katedroje su 1863-1864 metų sukilimo vadais ir dalyviais galėjo atsisveikinti visuomenė. Vidudienį prasidėjusiose šv. Mišiose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintautas Grušas.
„Už jūsų ir mūsų laisvę – toks buvo sukilimo dalyvių šūkis. Dievo plane niekas nevyksta atsitiktinai – prieš 2 metus rasti palaikai ir dabar mums skelbia aktualią žinią. Sukilimas buvo kova už visų carinio jungo nepripažįstančiųjų laisvę – už laisvę turėti savo balsą“, – pamokslo metu sakė G.Grušas.
Baigiamasis atsisveikinimas su perlaidojamais sukilėliais vyks Senųjų Rasų kapinių koplyčioje, kurioje sukilimo vadai ir dalyviai atguls amžinojo poilsio. Iki kapinių laidojimo procesija karstus lydės Vilniaus gatvėmis, numatytas ir sustojimas prie Aušros Vartų.
Sukilimo vadų, dalyvių ir visų, kovojusių ir žuvusių už Laisvę, garbei Senųjų Rasų kapinėse aidės atminimo salvės.
Laidojimo ceremonijoje skambės giesmės lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.
1863-1864 sukilimo vadų ir dalyvių valstybinėse laidotuvėse dalyvauja ir Konstantino Kalinausko šeimos palikuonys.
Savo giminystę jie kildina iš vienos iš K.Kalinausko seserų.
Lrytas.lt žiniomis, jie atvyko į Vilnių iš Baltarusijos savo iniciatyva, nenorėdami atkreipti į save niekieno dėmesio.
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 metų sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai.
Nuspręsta 1863-1864 metų sukilėlių vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremoniją, bendradarbiaujant su Lenkija, surengti po mėnesio 2019 m. lapkričio 22 d. Palaikai bus laidojami Vilniaus Rasų kapinėse.
XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai.
Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai prieš pavergėjus. Vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863-1864 metų sukilimas.
Šis sukilimas prieš Rusijos imperiją prasidėjo 1863 m. sausį Varšuvoje, Lenkijos Karalystėje. Netrukus jis išplito ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, dabartinėje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje bei Ukrainoje. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę.
Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų Bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis Konstantinas Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi.
Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. Sukilimas jame dalyvavusių tautų atmintyje išliko kaip bekompromisės pasiaukojamos kovos už laisvę, tautų teisę į nepriklausomą gyvenimą ir pilietines teises simbolis.
1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.
Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą.
„Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje.
Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis.
Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose, – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.
Kovojusieji ir žuvusieji pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją, rašoma Vyriausybės pranešime.
G.Nausėda kalbėjo apie įkvepimą
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje sakė, kad bendra lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų su cariniu Rusijos režimu XIX amžiuje kovojusių tautų praeitis įkvepia siekti glaudžių santykių ir šiandien.
Šalies vadovas penktadienį sakė kalbą per XIX amžiaus sukilimo vadų laidotuvių ceremoniją Vilniuje.
„Ji (bendra praeitis) įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sostinės arkikatedroje sakė G. Nausėda.
„Tai yra tikrasis triumfas. Tai yra tikroji pergalė tų, kurie štai jau netrukus atguls amžinojo poilsio. Jų aukos nenuėjo veltui – mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna“, – teigė jis.
Laidotuvių renginiuose taip pat dalyvauja Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, Baltarusijos ir Ukrainos vicepremjerai, Latvijos vyriausybės atstovė.
Pasak G. Nausėdos, kaip ir XIX amžiuje, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes turi daug prasmių.
„Galime linkėti laisvės vieni kitiems, siaurai suprasdami „mus“ ir „jus“, kaip bendros valstybės tradiciją menančias ir gerbiančias šiuolaikines nacijas“, – kalbėjo Lietuvos prezidentas.
„Tačiau lygiai taip pat galime linkėti laisvės ir kitoms tautoms, kurioms jos dar stinga“, – pridūrė šalies vadovas.
Jo teigimu, sukilimo dalyvių kūnai slėpti, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms, tačiau jie niekada nebuvo pamiršti.
„Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunųjų vardais bei vestuvių data“, – kalbėjo G. Nausėda, turėdamas omenyje rastą vieną sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žiedą.„Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunųjų vardais bei vestuvių data“, – kalbėjo G. Nausėda, turėdamas omenyje rastą vieną sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žiedą.
Pasak jo, šis žiedas įgavo naują „meilės ir ištikimybės ne tik moteriai, bet ir Tėvynei simbolio reikšmę“.
Prezidentas sakė, kad sukilimo dalyvių laidotuvės leidžia iš naujo permąstyti XIX amžiaus Lietuvos ir viso regiono istoriją, geriau suprasti jos sudėtingumą ir rasti deramą vietą sukilimui istorinėje atmintyje.
„Mūsų ryšys su 1863-iųjų metų sukilimo dalyviais ir jų idealais niekada nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Šiandien jau geriau suprantame, kad sukilimo dalyvių keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei. Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui“, – teigė G. Nausėda.
G. Grušas: 1863-iųjų sukilimas – kova už laisvę būti lygiais Dievo žmonėms
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas teigė, kad 1863 metų sukilimas buvo kova ne tik už lietuvių, lenkų, baltarusių, bet visų carinio jungo nepripažįstančiųjų laisvę – būti lygiems su kitais Dievo sukurtais žmonėmis ir turėti savo balsą.
Aukodamas iškilmingas mišias Vilniaus arkikatedroje, arkivyskupas priminė suimto ir sužeisto vieno sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žodžius apie nukautus sukilėlius, pavadintus „nelaimingaisiais“: „Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!“
„Z. Sierakauskas, būdamas išsilavinęs ir gerai išmanantis karybą, puikiai suvokė, į ką leidžiasi. Jis suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, kad sukilėliai stokojo ginklų. Jis buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimyninį gyvenimą… Jis turėjo, ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė, buvo stipresnis nei asmeninės laimės siekis“, – kalbėjo G. Grušas.
Sukilimo kovotojų ryžtas ir pasiaukojimas, pasak arkivyskupo, liudija apie tvirtą tikėjimą kovos prasmingumu, apie viltį, kuri pranoksta dabarties įvykius, gebėjimą žvelgti į ateitį, kurios patiems nepavyks sulaukti, bet kuri bus geresnė būsimoms kartoms.
„Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis. Ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais. Jų mirtis nebuvo beprasmė – šiandien jiems turime dėkoti už laisvę“, – sakė G. Grušas.
Baltarusijos vicepremjeras ragina tautas nesisavinti XIX amžiaus sukilimo vadų
Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenka penktadienį paragino tautas nesisavinti XIX amžiaus sukilimo vadų, ypač Konstantino Kalinausko.
Pasak jo, 1863–1864 metų sukilimas prieš Rusijos imperiją yra „mūsų bendros praeities puslapis“, vienijantis maište dalyvavusias tautas.
„Kiekviena šalis turi savo K. Kalinausko įvaizdį, bet jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniais tikslais. Atvirkščiai, tai yra mūsų bendros praeities puslapis, kurį mes privalome gerbti ir kuris mus vienija dabar ir vienys ateityje“, – Vilniaus arkikatedroje sakė I. Petrišenka.
Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas sakė kalbą per XIX amžiaus sukilimo vadų laidotuvių ceremoniją Vilniuje.
„Tai yra tikras istorinis momentas, vienodai svarbus baltarusių, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir latvių tautoms“, – kalbėjo politikas.
„1863–1864 metų įvykiai, kurie palietė iš karto kelių Rytų Europos valstybių teritorijas, vyko ir mūsų žemėje. Beveik visi asmenys, kuriems šiandien atiduodame atminimo duoklę, yra baltarusių žemės sūnūs, susiję su ja bendru likimu“, – pridūrė Baltarusijos atstovas.
„Baltarusiams tai ne tik prisiminimai apie praeitį, bet, kas net svarbiau, tai yra galimybė pagerbti mūsų protėvius, radusius ramybę savo žemėje“, – kalbėjo I. Petrišenka.
Baltarusiai laiko K. Kalinauską savo nacionaliniu didvyriu, turėjusiu itin didelę įtaką tautos ir valstybės vystymuisi.
I. Petrišenka dėkojo Lietuvai už bendradarbiavimą identifikuojant K. Kalinausko palaikus.
„Mes esame dėkingi Lietuvai už padarytą darbą ir vaisingą bendradarbiavimą bei, žinoma, už galimybę būti visiems kartu čia, Vilniuje, ir pagerbti mūsų kraštiečius“, – sakė vicepremjeras.
„Esu tikras, kad koplyčia Rasų kapinėse taps ta vieta, kur eis baltarusiai, lietuviai, lenkai, latviai ir ukrainiečiai, kad pagerbtų savo kraštiečių atminimą“, – teigė jis.
