Tačiau ar vien tai gali būti pakankamas pagrindas nedelsiant ištrenkti jį iš neseniai užimtos kėdės? Toks klausimas kyla kartu su susisiekimo ministro J.Narkevičiaus kryžiaus žvyrkelių dulkėmis.
Juk išties įdomu, kaip skambės interpeliacijos J.Narkevičiui tekstas, jeigu Seimo opozicija ryšis ją pradėti.
Ar tuo pagrindu gali tapti tai, jog pats ministras nekalbėjo nuo konferencijos Abu Dabyje scenos, vietoj savęs ir po savo pavarde pasodinęs viceministrą V.Kondratovičių?
Pats J.Narkevičius prisiekinėja tuo metu bendravęs su kolega šeichu, su kuriuo tarėsi dėl tiesioginio skrydžio tarp Vilniaus ir Abu Dabio.
Ar tikrai apie galimą interesų konfliktą ar nusižengimą ir rašytoms, ir nerašytoms etikos taisyklėms byloja bene pagrindinė linksniuojama nuodėmė – tai, kad už vakarienę J.Narkevičius nesumokėjo iš oficialių savo, kaip ministro, lėšų, bet sąskaita buvo padengta iš valstybinės Automobilių kelių direkcijos kišenės?
Gal ir juokinga, tačiau bene rimčiausiai iš visų kitų į viešumą pasipylusių istorijų apie buvusias tikras ar tariamas J.Narkevičiaus nuodėmes skamba draugiškų jo kolegų iš parlamento liudijimai, kad Seimo viešbučio bute, kuris ministrui priklauso kaip negyvenančiam Vilniuje, nakvoja jo dukra.
Iš tiesų tai yra smulkus sukčiavimas ir piktnaudžiavimas, bet jo nevengė ir nevengia ne vienas tautos išrinktasis.
Taip, galima šimtąjį kartą kartoti, kad šis veikėjas, simbolizuojantis „profesionalų Vyriausybės“ persikūnijimą atgal į „politikų ir partijų Vyriausybę“ – dar vienas dabartinių valdančiųjų degradacijos simptomas. Šią diagnozę patvirtina ir tai, kaip nevykusiai ministras mėgina kapanotis iš dabartinės padėties.
Vis dėlto stebint viena komiškiausių figūrų šioje Vyriausybėje virstančio Jaroslavo Abudabiečio vargus, niekaip neapleidžia mintis, kad tikrosios jų priežastys – ne tik viešai vardijamos.
Vis dėlto tikėtina, kad vienas tų vargų kaltininkų – J.Narkevičiaus pirmtakas R.Masiulis ir gausūs jo sąjungininkai bei gerbėjai tiek Susisiekimo ministerijoje, tiek už jos ribų.
Gali būti, kad savas „reformas“ sistemoje pradėjęs J.Narkevičius užmynė ant panašių R.Masiulio „reformų“, kurias pastarasis, statęs visoje susisiekimo sistemoje savo asmeninę piramidę, vykdė be jokių stabdžių.
Juk J.Narkevičiaus mėginimai išvaikyti Lietuvos pašto valdybą tikrai nepranoksta R.Masiulio valymų visose ministerijai priklausančiose valstybės įmonėse.
Be to, arabiškų aistrų dėl J.Narkevičiaus šviesoje R.Masiulis gali švytėti lyg tikras sultonas ir priekaištas jį atstatydinusiems valstiečiams.
Akivaizdu ir tai, kad aistras itin kursto J.Narkevičiaus partinė priklausomybė. Juk jis atstovauja daugelio Lietuvoje – pirmiausia dešiniojoje opozicijoje – Maskvos agentu tituluojamo V.Tomaševskio vadovaujamai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS).
Greičiausiai būtent dėl to G.Nausėda, vos tapęs prezidentu, stengėsi ne tik užkirsti kelią J.Narkevičiui į vidaus reikalų ministro postą, bet ir mėgino išprovokuoti LLRA-KŠS pasitraukti iš pertvarkomos valdančiosios koalicijos.
O kokia prezidento pozicija dėl dabartinių J.Narkevičiaus nuotykių? G.Nausėda davė laiko ministrui „susitvarkyti, ką yra prisidirbęs“, o jei to nebus, po dviejų savaičių susės rimtai šnekėti su premjeru S.Skverneliu.
Kaip tai suprasti? Prezidentas, viena vertus, mato, kad ministras yra „prisidirbęs“, kita vertus, mano, kad „prisidirbęs“ ne taip gausiai, kad negalėtų išsikuopti? Kartu valstybės vadovas abejoja, ar ministras vis dėlto sugebės išsikuopti per dvi savaites. Tai gal reikėjo skirti trijų savaičių terminą?
Kodėl G.Nausėda vengia suformuluoti aiškią poziciją? Matyt, jis, kaip tokiais atvejais būdavo ir jo pirmtakei D.Grybauskaitei, dar nežino, į kurią pusę pūsti: ar taikytis prie nekokios viešosios atmosferos aplink J.Narkevičių, ar paisyti valdančiųjų valios, kuri kol kas irgi aiški – ministro neatiduos.
Beje, paties prezidento priekaištai dėl „ministro pridirbto jovalo“ irgi neatrodo gana rimtai po to, kai jis pats nuslėpė, jog per gaisrą Alytuje iš Japonijos imperatoriaus rūmų dar užsuko savaitgaliui pas dukrą Pietų Korėjoje.
Kita vertus, pamojuoti vyriausiojo kariuomenės vado kardu apsirengus kariška uniforma ir stovint tankų Pabradės poligone fone G.Nausėdai irgi norisi. Juolab kad Seimo valdantieji jau atvirai nebepaiso prezidento autoriteto – Biudžeto ir finansų komitetas pamėgino ne tiktai sustabdyti, bet ir atmesti kai kuriuos prezidento projektus.
Todėl G.Nausėda paragino valdančiuosius pensininkams tiesiai pasakyti, kad jų skurdas jiems nerūpi, o po to net pagrasino vetuoti 2020 metų biudžetą.
Vis dėlto tikėtina, kad visos šios aistros galiausiai atslūgs, – tiesa, iki kitos bangos. Juk po metų – Seimo rinkimai, po kurių mūsų lauks nauja karuselė. Gali būti, kad dar smagesnė – jei parlamentarai nuleis patekimo į Seimą barjerą partijų sąrašams nuo 5 iki 4 ar net 3 proc., o koalicijoms – nuo 7 iki 6 ar net 5 procentų.
Šitokie Seimo narių, atstovaujančių ne tik valdantiesiems, bet ir opozicijai, mėginimai pasigerinti sąlygas per rinkimus – pats tikriausias interesų konfliktas.
Aišku, to būtų galima išvengti, tokių pataisų įsigaliojimą numatant ne kitiems, o 2024 metų rinkimams.
Bet argi verta terliotis su tokiomis smulkmenomis, kai galima nesiterlioti?
