Skaitytojai renka geriausias knygas, architektai – nuostabiausius būstus, komunikacijos specialistai – idėjas. O kas labiausiai šiais metais atitiko septynias didžiąsias dorybes?
Su išmintimi, kuri dar vadinama tyrumu, nelengva, tačiau šios kategorijos nugalėtojas galėtų būti Š. Marčiulionis.
Ant savo pečių tempęs valstiečius rinkimų į Europos Parlamentą metu ties finišo linija jis išmintingai ir romiai pasitraukė į šoną, praleisdamas nenuilstantį kovotoją su grobuonimis bankais S. Jakeliūną.
Toks išmintingas sprendimas iškart sulaukė R.Karbauskio pagyrimo – neva legendinis krepšininkas pasiryžęs tarnauti valstybei ir jos žmonėms, o formatas, kaip jis tai darys, nėra svarbus.
Dėl teisingumo viskas paprasčiau. Šia dorybe idealiai pasižymi Seimo nariai, kurie balsavo už tai, kad žemdirbiams skirto žaliojo ir namams šildyti vis dar naudojamo raudonojo dyzelino akcizas kiltų juokingai mažai.
Kaip sakė parlamentaras P.Gražulis, klimato kaita yra pernelyg išpūstas dalykas, nes anksčiau nebuvo nei anglių, nei lėktuvų, o Žemė ir šilo, ir šalo daugybę kartų.
Bravo, Petrai, visiškai teisingai! Nes kol mūsų planeta sukasi aplink Saulę, tol mūsų ūkininkams tenka sunkiai vargti, todėl iš jų negalima paimti nė cento. Kaip nors susimesime ir toliau.
Apdovanojimas už saiką, be abejonės, turėtų atitekti naujajam susisiekimo ministrui J.Narkevičiui. Kas čia tokio, kad pora valstybės įmonių sumokėjo už jo pietus? Va, jei pavaldiniams nurodytų jį vaišinti kas dieną, būtų kas kita.
Be to, ministras kitų metų biudžete savo tėvonijos bažnyčiai Senuosiuose Trakuose prašo tiktai 303 tūkst. eurų. Kai palygini su Seimo vicepirmininku A.Nekrošiumi, kuris stadionams, gimnazijoms ir stogams užsigeidė kelių milijonų, tai čia tikras saikingumo įsikūnijimas.
Drąsa šiais metais, žinoma, labiausiai spinduliavo Selu vadinamas E.Dragūnas.
Taip pašokinėti prieš neprastai sudėtą kikboksininką, iškoneveikti jį subtiliausiais nelietuviškais keiksmažodžiais savo vaiko akivaizdoje – čia nerealus lygis!
Niekas nepranoks, nebent pats save.
Sulig tikėjimo nominacija vėl sugrįžtame į politikos padangę. Kiek ir kokių rinkimų yra prapylęs K.Krivickas, tegul skaičiuoja politologai ir statistikai.
Svarbiausia – tikėti savimi ir tikėtis, kad kada nors kur nors pakliūsi. Todėl kitais metais vėl reikės bristi į tą pačią upę ir kartoti tą patį, kol bus pasiektas išsvajotas medaus krantas.
Viltis, kuri miršta paskutinė, yra patys žinome kieno motina. Ir, žinoma, dar ištikimiausių Lietuvos futbolo rinktinės gerbėjų.
Kamuolys apvalus, žaisti moka visi, todėl pralaimime ne tik serbams ar portugalams, bet ir liuksemburgiečiams.
Užtat tikrieji sirgaliai, tegul ir išretėjusiomis gretomis, toliau renkasi į tribūnas ir viliasi, viliasi... Nelabai aišku, ko, tačiau svarbus pats procesas.
Bene sunkiausia su paskutine dorybe – dosnumu. Galėtų nugalėtoju būti paskelbtas naujasis šalies vadovas G.Nausėda. Juk prezidentas taip spirga dar labiau nei Vyriausybė padidinti pensijas, kad tik greičiau būtų pasiekta išsvajotoji gerovės valstybė.
Tačiau Prezidentūra tokio apdovanojimo dar nenusipelnė, nes pati pavyzdžio kol kas nerodo. Juk kitiems metams jai išlaikyti reikės daugiau pinigų, o dalis tų eurų turėtų nubyrėti ir Prezidento rezidencijos Turniškėse remontui. Ar ne geriau išdalyti vargšams?
Todėl dosnuoliais derėtų paskelbti „socdemdarbiečius“, kurie praėjusią savaitę paskelbė pagaliau išlupę didesnius vaiko pinigus – ne po 60, bet po 70 eurų kas mėnesį.
Kaip sakė jų lyderis G.Kirkilas, papildomi 30 milijonų eurų nėra tokia suma, kuri išsprogdintų biudžetą.
Žinoma, iš kažkur ją teks paimti, o tai reiškia – atimti iš kitų.
Bet ko tik nepadarysi, kai esi apsėstas dosnumo viruso.
