Prezidentas G.Nausėda, apdairiai pasilikęs D.Grybauskaitės užsienio politikos retorikos lauke, aiškiai demonstruoja, jog naujų iššūkių geopolitinėje dėlionėje akivaizdoje nėra sutrikęs. Artėjančių permainų tarptautiniuose santykiuose jis neskuba vertinti. Skubos darbą velnias neša.
Bet netrukus teks reaguoti konkrečiau, ne vien atsargiomis diplomatinėmis frazėmis. „Brexit“ įvyks. Lietuvos viešojoje erdvėje ilgai tuo buvo abejojama. Vis buvo viliamasi apeliuojant į sveiką protą, jog išėjimas pavirs pasilikimu. Tačiau jau nepasiliks. Išėjimo entuziastai dėl to gailėsis ar ne – kita tema.
Jungtinė Karalystė – galinga ir ambicinga valstybė, atgailaudama į ES duris nesibels. Drauge su kitomis ES šalimis Jungtinių Europos Valstijų ji nepanorėjo kurti. ES narės, tarp jų ir Lietuva, galės pradėti intensyvią dvišalių santykių su kažkada buvusia imperija politiką. Pagaliau turės ką veikti diplomatai.
Nebus lengva, bet ir prieš karą Lietuvos diplomatams teko suktis kaip vijurkams. Santykius komplikuos „Brexit“ metastazės. Jau dabar Škotija kelia bures ir jos kelionė bus audringa. Ilgą laiką žiniasklaida apie tai tik ir kalbės. Futbolo aikštės taps politinių santykių arena. Po Škotijos, jei ne drauge, dar energingiau pajudės Šiaurės Airija. Apžvalgininkas V.Mitė net įtaria atsinaujinančio terorizmo grėsmę.
Tiesa, Lietuva dėl terorizmo grėsmių, kad ir iš kur jos būtų, niekada rimtai neišgveno, tai ir šiuo atveju apsiribos užuojautomis ir ekspertų komentarais. Ar persimes Albiono dramos į žemyną? Taip, Katalonija savo tikslą pagaliau pasieks ir Madridas jau nepajėgs sustabdyti. Teks atsisveikinti ir su baskais, taip ir nesupratus, iš kur jie atkeliavo.
Ar egzodų grandinė tuo ir pasibaigs? Du neįrodomi požiūriai: vienas – grandinė ir toliau trūkinės, antras – „Brexit“ sutelks ES nares siekti vidinių permainų ir pozityvių strateginių sprendimų.
Kol kas tų epochinių sprendimų nematyti. Ir net žiebiasi nauji ES vidaus konfliktai, apie kuriuos prieš dešimt metų net teoriškai samprotauti būtų buvę nekorektiška. Regis, visiškai lygioje vietoje išdygo Vengrijos vadovų (-o) sprendimai, kurie vis labiau erzina Briuselį. O štai strateginėje kaimynystėje visiškai atviras konfliktas su ES institucijomis ir vertybėmis.
Teismų reforma Lenkijoje pasiekė tokį lygį, jog net Aukščiausiasis teismas priverstas atvirai pasakyti, kad valdančioji partija nepaiso ES teisės viršenybės šalies įstatymų atžvilgiu: „Lenkijos ir ES teisės prieštaravimai greičiausiai baigsis ES institucijų įsikišimu dėl ES sutarčių pažeidimo ir šalis bus priversta išstoti iš ES.“
Žinoma, pastaruosius žodžius visi, kurie domisi šiuo konfliktu, supranta kaip skatinimą dabartinei Lenkijos valdžiai nedaryti kvailysčių. Manau, nėra politiko ir politologo, kuris patikėtų, jog galėtų prasidėti Lenkijos, vienos labiausiai sėkmės lydimų ES valstybių ir daugiausia iš Bendrijos laimėjusios, pasitraukimo procedūra.
Bet D.Cameronas taip pat kažkada prognozavo visiškai kitokius referendumo rezultatus. Tikėjimas ES galia ir savo pranašumu yra toks didelis, jog dažnai silpnina pasiruošimą netikėtumams. O šie šast ir ištinka.
Kas net prieš kelerius metus galėjo prognozuoti dabartinius Turkijos ir JAV susikirtimus ir iškilusią grėsmę prasidėti NATO skaldymuisi iš vidaus? Ir kad NATO generaliniam sekretoriui reikės aiškintis dėl Baltijos valstybių garantuotos gynybos bet kokiomis tarptautinių santykių sąlygomis.
O kuo baigsis Turkijos ir Graikijos, dviejų NATO narių, susidūrimas nedideliame jūros plote prie Kipro? Ir dėl ko? Ne dėl dvasinių vertybių, o dėl materialių – dujų. Apie JAV ir Rusijos santykių perspektyvą net nebeklausiu.
Neduok Dieve, jei Lenkija pasitrauktų iš ES. Lietuvai tai būtų katastrofa. Yra manančių, jog Lietuvai neverta svarstyti klausimų ir ateities procesų, kurie nuo jos sprendimų nepriklauso. Iš dalies tai tiesa. Galime būti stebėtojai, komentuotojai, moralizuojančių pareiškimų rašytojai.
Esą reikia rūpintis tuo, kas akivaizdu, apčiuopiama ir kovoti dėl to, kas gal ir sunku, bet įvykdoma. O geopolitinės peripetijos – tai likimas, su kuriuo gal ir norisi susikauti, bet jau senovės graikų dramaturgai suprato, jog neįmanoma laimėti.
Tai nėra mano požiūris, bet taip pat nemanau, kad tokie argumentai kvaili. Man atrodo, jog iš pirmo žvilgsnio gal net beviltiška pastanga nugalėti likimą savaime yra vertinga. Net nedidelis pasipriešinimas žmogų daro žmogumi.
Neseniai mačiau Š.Barto filmą „Sutemose“. Pats jo pavadinimas klauste klausia: ką reikšmingo tose pokario sutemose, kad ir partizanų gretose, bet purve, bade, esant nuolatinei tikimybei būti sunaikintam ir dar gresiant vidinėms išdavystėms, gali nuveikti? O vis tiek judama, kaunamasi.
Net atsargus ūkininkas, slaptas partizanų padėjėjas, patekęs į stribų nagus tardytoją pavadina šūdo gabalu. Pasako žinodamas savo likimą.
Purvinomis panagėmis partizanų pasiryžimas nenuėjo į nebūtį. Jau atkūrus nepriklausomybę buvo kalbų, jog griūvanti imperija vis tiek visus nusineš į kapus. Nenusinešė. Protingas, susikaupęs, susigaudantis, kas vyksta pasaulyje, atkurtos valstybės vadovų būrys kovėsi už kiekvieną likimo metrą.
Tai ir turėtų daryti dabartiniai ar būsimi mūsų valstybės vadovai – suburti kad ir nedidelį, bet įdėmiai žvelgiantį į pasaulio permainas ir susivokiantį, ką reikia daryti, politikų būrį.
