Patiko buvusių premjerų dalykiškas kalbėjimas ir ramus tonas. Kiekvienas jų yra susidūręs su nedidelio valstybės pyrago dalijimo problemomis, įvairių visuomenės sluoksnių lūkesčiais ir grumtynėmis tarp institucijų, todėl smagu buvo girdėti, jog prisimindami savo karčią patirtį forumo dalyviai pasistengė suprasti ir dabartinės valdžios objektyvius sunkumus. Kalėdinę nuotaiką atliepiantis pokalbis.
Tiesa, valdžia visuotinių atlaidų iš forumo dalyvių negavo, buvo prisimintos nei į tvorą, nei į mietą panašios mokesčių iniciatyvos, tačiau jos netapo pagrindine tema. Svarbu, kad valstybė, nors ir pagirgždėdama, pamažu juda į priekį. O kas tame „priekyje“, metas pradėti kalbėti konkrečiau, nei tai darėme kalbėdami abstrakčiomis frazėmis, po to, kai įstojome į euroatlantines struktūras.
Dabartinis europarlamentaras A.Kubilius apgailestavo, kad mūsų valstybė neturi ilgalaikio dešimties, penkiolikos metų plėtros plano. Keistas pasakymas. Mano žiniomis, Lietuvos vizijų, strategijų, bendrų ir konkrečių ateities planų yra parašyta tiek, jog nesugadinus akių jų neįmanoma perskaityti. Ne vieni jų – paties A.Kubiliaus inicijuoti.
Pavyzdžiui, apie pažangos strategiją „Lietuva 2030“, patvirtintą Seime 2012 m., taip sakoma: „Tai Lietuvos ateities vizija. Jos pagrindas – bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių piliečių idėjos (per tūkstantį idėjų), kaip padaryti Lietuvos ateitį sėkmingą.“
Nustebau – per tūkstantį idėjų. Regis, visai neseniai buvo surengtas visuomeninis idėjų konkursas. Vargais negalais surado vos tris tinkamas skelbti. Per pastaruosius septynerius metus apie „Lietuva 2030“ nieko neteko girdėti nei iš politikų Prezidentūroje, Vyriausybėje ar Seime, nei iš politologų. Nesusidomėjo. Dokumentas nukeliavo į archyvą.
Ar verta kurti ilgalaikes valstybės raidos strategijas, jeigu jos jau po kelerių metų pavirsta gerų norų utopijomis? Mano manymu, prasminga ir reikia tai daryti, bet tik tuo atveju, jeigu yra aiški ir naujų vyriausybių perimama mažai koreguojama vidinės raidos tendencija, ir ilgalaikės pastovios prognozuojamos išorinės sąlygos. Tada galima savo ateitį projektuoti nors ir šimtui metų.
Beje, Lietuvoje kuriant ateities planus taip optimistiškai ir įsivaizduojama – esą integracinio su Vakarų Europa kelio pasirinkimas atveria plačias galimybes ilgalaikiams nacionaliniams projektams.
Ryškiausias pavyzdys – prieš dešimtmetį pradėta rašyti ir naujų vyriausybių papildoma (paskutinį kartą – 2018 m.) Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija (Seime patvirtinta 2012 m.). Tai solidus, profesionalus, ir iš pirmo žvilgsnio, regis, ne naiviu optimizmu dvelkiantis dokumentas, numatantis, jog jau 2020 m. turime tapti energetiškai saugia valstybe, 2025 m. sutiksime sinchronizavę Lietuvos energetikos sistemą su žemynine Europos elektros energetikos sistema, po penkerių metų garsėsime kaip konkurencingos energetikos kraštas, o 2050 m. būsime energetiškai darni ir savarankiška valstybė.
Perskaičius, kaip tai atsitiks, kyla tik vienas klausimas: kuo čia dėta prieš kelerius metus sukelta isterija dėl Astravo atominės jėgainės, kuriai, konkrečiai neįvardijant, vizijoje skirtas vienas apibendrintas sakinys tarp kitų galimų grėsmių. 2012 m. strategijos variante šiai grėsmei – dar mažiau dėmesio. Kodėl? Nelengva paaiškinti.
Akivaizdu, jog energetikos specialistai į grėsmės, kylančios dėl kaimynystėje esančios atominės elektrinės, mastą žiūri santūriau nei politikai. O kuriais – specialistais ar politikais – tikėti visuomenei?
Mano nuomone, Lietuvos politikai pradeda realistiškiau nei prieš porą dešimtmečių vertinti įvykius tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Politinės, ekonominės, socialinės aplinkybės valstybės viduje ir tarptautiniai santykiai keičiasi taip greitai, jog bet kurie futuristiniai projektai (ekonominiai, socialiniai ar specializuoti energetiniai) netikėtai patiems autoriams gali sudužti staiga pasikeitus aplinkybėms. Būna dar blogiau, kai tenka nusiimti idealistinius akinius ir pamatyti tikrovę, kokia ji iš tikrųjų yra.
Vertinant dabartinės valdžios (ne vien šių metų, bet nuo kadencijos pradžios) veiklą žiniasklaidoje pasirodė filosofo K.Stoškaus laiškas dabartiniams valstybės vadovams, išskyrus prezidentą. Laiškas apie netesėtus ar užmirštus pažadus, apie darnią visuomenę, darnią valstybę, darnią politiką apsistojant ties konkrečiomis migracijos, demografijos, tautos išlikimo problemomis, kurios lyg ir turėjusios būti paskelbtos valstybės politikos prioritetais, tačiau ne tik tokiais netapo, bet ir buvo nustumtos į politikos krypčių formavimo paraštę, pradėjus rūpintis ne tautos, o partijos išlikimu.
Pritariu filosofo žodžiams: „Demografinė krizė (mažėjantis gimstamumas, didėjantis mirtingumas, emigracija ir plintanti degeneracija) šiandien yra ta grėsminga liga, kuria susirgo tauta sukūrusi mūsų valstybę ir suinteresuota visokeriopai rūpintis tos valstybės stiprinimu. Jai nėra reikšmingesnio dalyko už savo išlikimą.“
Autoriaus nuomone, buvo proga prioritetus sudėlioti ir parengti ilgalaikę politinių ir kitokių priemonių „ligos gydymo“ programą, bet ta galimybe nepasinaudota. Susirūpinimui pritariu, bet asmeninė diplomatinė ir gyvenimiška patirtis akivaizdžiai rodo, jog tai ne vien Lietuvos problema. Tai mūsų epochos reiškinys, tebūnie pavadintas ir liga, bet kažin ar programomis išsprendžiamas.
Milžiniškame Europos (ir ne vien jos) regione vyks ta fizinė ir kultūrinė difuzija, panaši į tautų kraustymąsi, kuris gali praeiti savaime, bet nežinia kada. Manau, jog su šia realybe ir susidūrė gražių intencijų turėjusi dabartinė valdžia. Gal vertėtų surengti forumą šia tema ir be emocijų, dalykiškai ją aptarti.
