Šie ir kiti klausimai antradienį buvo aptarti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vykusiame viešame renginyje „Pasirinkę pradinio ugdymo pedagogo profesiją“, kuriame praktine patirtimi dalijosi pradinio ugdymo studentai, pedagogai-praktikos mentoriai, mokslininkai, ugdymo turinio politikai, tėvai, moksleiviai.
Pradinis ugdymas vertinamas geriausiai
Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atstovė Ginta Orintienė pabrėžė, kad pradinio ugdymo mokytojo pamokos savo kokybe yra geresnės nei kitų ugdymo pakopų mokytojų.
Jai antrino ir VDU Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, akcentuodama, kad būtent aukšta pradinio ugdymo kokybė lemia Lietuvos ir kitų Europos valstybių bendradarbiavimą, rengiant pradinio ugdymo specialistus.
Nors pradinio ugdymo procese dominuoja tradicinės pamokos, kur aktyviausias ir atsakingiausias yra mokytojas, anot G.Orintienės, maždaug kas antras mokytojas dirba šiuolaikiškai arba bando dirbti šiuolaikiškai ir taikyti inovatyvius, aktyvius mokymosi metodus.
Yra privalumų, bet trūksta (savi)refleksijos
„Mokomoji medžiaga yra siejama su kitais mokomaisiais dalykais ir gyvenimo patirtimi. Užduotys ir medžiaga skatina mokinių smalsumą ir dėmesį.
Mokytojas į mokinių klaidas reaguoja supratingai, kad mokiniai nebijotų klysti. Pozityvi nuostata, vertinant mokymosi pasiekimus“, – tokias pradinio ugdymo proceso stiprybes Lietuvoje vardino Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atstovė G.Orintienė.
Tačiau ji pripažino, kad tobulintinų sričių tikrai yra.
„Yra ir tam tikrų tobulintinų sričių. Tos sritys yra susijusios su mokinių vertinimu bei įsivertinimu ir pažangos stebėjimu.
Mokinys turėtų gebėti reflektuoti, kaip jam sekėsi mokytis, ne tik ką išmoko. Tai tobulintinas aspektas“, – teigė G.Orintienė.
Kad refleksijos ir savirefleksijos trūkumas yra rimta problema patikino ir profesorė D.Jakavonytė-Staškuvienė. Pasak jos, vis dar gajus požiūris, kad nežinia kam reikia refleksijos ir savirefleksijos, o atrasti tam laiko itin sunku – mokytojai vis dar nedrįsta sumažinti turinio, kuris kartais būna perkrautas.
Kompetencijas lemia ne amžius
„Ko tikisi tėvai? Tėvai prašo, kad ateitų jaunas, komunikabilus mokytojas. Jiems labai svarbu, kad mokytojas bendrautų ir bendradarbiautų“, – taip situaciją šiuolaikinėje mokykloje apibūdino pradinio ugdymo studentė, pradinių klasių mokytoja Urtė Vilimaitytė.
Tačiau, pasak diskusijos dalyvių, jauno mokytojo atėjimas į mokyklą ne visada yra lengvas – jis ne visada priimamas noriai ir kartais suprantamas kaip sumaišties kūrėjas, grasinantis nusistovėjusiai tvarkai.
„Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė Nomeda Kasperavičienė pabrėžė, kad būtina „suprasti jauną žmogų ir jam parodyti, kad jis mokykloje yra laukiamas“. N.Kasperavičienės teigimu, mokytojo kompetencijas nulemia ne vien amžius.
Anot jos, pedagogų kolektyvą mokykloje turėtų sudaryti įvairaus amžiaus mokytojai.
„Kai mokykloje yra jaunas, vidutinio ir vyresnio amžiaus mokytojai, galima pasidalinti jaunų specialistų turimomis idėjomis bei vyresnio amžiaus mokytojų sukaupta patirtimi“, – savo poziciją išsakė „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė.
Kontrolės mechanizmas – riboja
Pernelyg stiprūs kontrolės mechanizmai ir didelis popierizmo kiekis, pasak diskusijos dalyvių, yra tai, kas stabdo kokybišką ugdymo procesą. Būtent kontrolės sumažinimas, diskusijos dalyvių teigimu, yra privačių mokymosi įstaigų privalumas.
„Į privatų sektorių atėjau dėl supratimo, kad ten yra jauni žmonės ir jiems suteikiamos galimybės be kontrolės, baimės, stereotipų kurti.
Stereotipinis sustabarėjęs dalykas, kad kažkam reikia būti geresniam, yra grįstas ne darbu dėl vaiko, bet ruošimu kažkam – patikrinamajam darbui, egzaminui“, – švietimo sistemos ydas įvardijo „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė N.Kasperavičienė.
„Mokyklose, kur yra daug kontrolės, mokytojas susigūžia. Geras mokytojas tas, kuris suranda ryšį su vaiku, su tėvais. O jau toliau turime supratimą, kad tai yra ir akademinės žinios, ir psichologija“, – detalizavo N.Kasperavičienė.
Tačiau Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atstovė kvietė į kontrolės mechanizmus pažvelgti iš kitos pusės.
„Išoriniai ugdymo proceso vertintojai dažniausiai suprantami kaip kontrolės mechanizmai. Vertinimo nereiktų suprasti kaip kontrolės – tai labiau formavimas ir galimybė suvokti, kur mokytojas stiprus, o kur silpnesnis“, – aiškino G.Orintienė.
