Spėju, jog sakydamas „mes nežinome“, T.Janeliūnas turi galvoje Lietuvos visuomenę. Tikiuosi, mūsų prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas ir visi, kas privalo juos aprūpinti informacija, žino daugiau apie Baltarusiją, nei skelbiama Lietuvos žiniasklaidoje.
Bet ir visuomenė galėtų daugiau tikėtis iš apžvalgininkų ar politologų apie „paskutinę diktatorinę Europos valstybę“. Pagaliau egzistuoja analitikų būrys, besidomintis valstybėmis į rytų pusę nuo vakarinės Europos Sąjungos sienos. Tik jų darbo rezultatų tenka specialiai ieškoti, diskusijose jų viešai nematyti.
Užtat, pavyzdžiui, Lenkijoje teko užtikti ne vieną solidų leidinį apie Baltarusiją visais įmanomais požiūriais, įtraukiant net užkulisinius A.Lukašenkos santykių su Rusija žaidimus. Deja, Lietuvoje vis dar dominuoja proginiai, be gilesnės analizės rašiniai.
Gal bent jau valstybės vadovai disponuoja profesionaliais tyrimais. Vis dėlto stebint aukšto rango politikų samprotavimus apie Lietuvos santykius su Baltarusija dažnai kyla įtarimas, kad ir jie plaukioja informacinio srauto paviršiumi.
Šiuo metu, mano nuomone, Baltarusija yra viena sudėtingiausių ir kebliausių Lietuvos užsienio politikos problemų. Keblesnė, nei mūsų santykiai su Rusija.
Maskvos atžvilgiu galime būti tik stebėtojai, bendrų sutartų ES ar NATO pozicijų persakytojai, o kartais, palindus po NATO skėčiu, žodžių nesirenkantys kritikai. Bet Rusijoje vykstantiems procesams, išskyrus bendrą dalyvavimą sankcijų paketuose, jokios realios įtakos turėti nepajėgūs. O štai santykiuose su Baltarusija Lietuva gali pretenduoti daugiau nei į įvykių komentatorę.
Deja, durys, už kurių prie derybų stalo sėdėtų Minskas ir Vilnius, darbotvarkėje įrašius plataus bendradarbiavimo temas, kol kas uždarytos. Keliomis progomis, kurias sukūrė miglotos A.Lukašenkos užuominos apie norą atsisukti į Vakarus, tas duris buvo norima praverti, bet greitai vėl teko uždaryti ir dar visuomenei paaiškinti, jog ir raktas nuo durų kažkur pasimetė.
Bet, tarkime, pavartoję Gardine pirkto pigesnio nei Lietuvoje gėrimo, susapnuojame utopiją: A.Lukašenka atsuka nugarą Kremliui ir atlapojęs duris praneša Vakarams – aš visas jūsų. Pripratę apsigauti Vakarai tikriausiai patikėtų, ir Lietuva lengviau atsidustų. Tik „Nepriklausomybės budėtojas“ V.Landsbergis paklaustų: „O kaip ten su atomine Astrave, kuri pastatyta 50 kilometrų nuo Vilniaus, nors turėtų pagal taisykles būti už 100. Ar jėgainė jau perkeliama į saugesnę kaimynams ir visai Europai vietą?“
Nemalonus, net bjaurus klausimas. Bet ne bjauresnis už sprendimą statyti atominį agregatą tokioje vietoje, kad vilniečiai turėtų nuolat treniruotis, kaip apsisaugoti nelaimės atveju, krautų į lentynas jodo tabletes ir dujokaukes.
Kiaulystė. Neieškodamas pakaitalo sinonimų žodyne sprendimą apibūdina V.Landsbergis: „Kremliaus kerštas už Nepriklausomybę ir kiaulystė.“ Šiuos žodžius jis vis kartoja, nes šiais laikais mūsų visuomenė vienkartinio ar mandagiai pasakyto sakinio nebegirdi.
Žinoma, jei kada nors perskaitysime „kiaulystės“ dokumentus, žodžių apie tyčinį norą pakenkti Lietuvai ir agregatą suprojektuoti greta jos sostinės nerasime. Tuose dokumentuose užtiksime „mokslinius“ argumentus, kodėl ta, o ne kita vieta atominei yra optimali.
Dabar beprasmiška gilintis, ar buvo tada prieštaraujančiųjų, kad ir mokslininkų.
Pagaliau, projektas nebuvo slaptas. Apie tai žinojo ir mūsų energetikų bendruomenė. Žinojo ir tuomečiai Lietuvos vadovai.
Galima tik spėlioti, ar kokiu nors politiniu lygiu buvo svarstomas šis klausimas, ir skėsčioti rankomis – jei žinojo, svarstė, kodėl nereagavo. Gal specialistai paaiškino, jog nieko pavojingo Lietuvai šiame projekte nėra? Po Černobylio katastrofos esą į saugos sistemas žiūrima visiškai kitaip.
Teko girdėti, kad ir Ignalinos AE sauga buvo net perteklinė. Tad kodėl ją uždarėme? Netrukus bus paleista AE Astrave. Matysime iškilmingą atidarymo ceremoniją? Įdomu, kas dalyvaus iš Rusijos?
Dar kartą bus primintos saugumo garantijos ir Lietuva pakviesta dalyvauti saugumo monitoringe. Spėju, kad mūsų valdžia su tokiu vaidmeniu susitaikys. Visi monitoringai, nesvarbu, kokioje srityje, virsta rutina ir nebeskaitomų dokumentų dauginimu. Kol pagaliau visi pamiršta net dėl ko tas monitoringas.
Visa tai V.Landsbergis vadina kapituliacija. Štai kodėl šios savaitės pradžioje buvo pristatytas jo inicijuotas memorandumas apie pasipriešinimą atominei elektrinei Astrave. Kad mūsų visuomenė, kuri, beje, taip pat šiuo klausimu susiskaldžiusi, suprastų, kas Lietuvos pašonėje vyksta. Ir ne tik suprantama kalba jai paaiškinti grėsmės mastą, bet ir pabandyti sukurti pasipriešinimo planą.
Todėl memorandume yra tokie žodžiai: „Turėtų būti išleista šio antiastravinio politikos baro veiksmų ir dokumentų baltoji knyga apie Rosbelo agresiją ir Lietuvos taikų pasipriešinimą (arba nesipriešinimą). Turėtų būti įkurtas rimtas centralizuotas Lietuvos savigynos – su atrama ES – darinys, galbūt štabas, su veiklos viešumo prievole, įgaliojimais ir biudžetu.“
Manau, be reikalo L.Linkevičius memorandumą pavadino panikos skleidimu.
Užsienio reikalų ministrui galima taip atsakyti: kol nebus išspręsta AE Astrave problema, net A.Lukašenkai asmeniškai įstojus į NATO, normalių Lietuvos santykių su Baltarusija nebus.
