Gal ir pats šalies vadovas suprato, jog jam įpirštos VSD įgaliojimus išplečiančios įstatymo normos ne itin dera su demokratijos ir žmogaus teisių principais, nes Prezidentūra sutiko, kad Seimas nukeltų jų svarstymą ir tobulintų projektą.
Kita vertus, prezidentas vis viena dar gina smarkios visuomenės kritikos sulaukusį įstatymo projektą ir aiškina, kad jis sustiprintų valstybės saugumą ir būtų naudingas į užsienio specialiųjų tarnybų akiratį pakliuvusiems žmonėms.
Iš pirmo žvilgsnio įstatymo tikslai atrodo kilnūs – siekiama įteisinti VSD pareigūnų prevencinius pokalbius su asmenimis, kurie patekę į priešiškų žvalgybų taikiklį.
Bet jei žvalgybininkai tik geranoriškai siekia apsaugoti kokį žmogų nuo Lietuvos priešų pinklių, kas jiems trukdo ir be specialaus įstatymo su juo pasikalbėti neoficialiai, perspėti apie grėsmes? Tam nereikia jokios prievartos, o siūlomos teisės normos ją numato.
Į prevencinį pokalbį kviečiamas asmuo privalėtų atvykti, o jei nepaklustų, sulauktų administracinės atsakomybės ir būtų baudžiamas pinigine bauda.
Nežinia, kuo toks pokalbis skirtųsi nuo tardymo, o dar ir pretekstas jį iškviesti – galima rizika valstybės interesams – pataisose labai abstrakčiai surašytas.
Negana to, žvalgybininkai turėtų teisę tikrinti asmens dokumentus ir net jį sulaikyti administracine tvarka.
Jiems būtų leista dar ir be teismo sankcijos gauti iš bankų informaciją apie prevenciškai perspėjamo žmogaus finansines operacijas.
Geranoriška pagalba žmogui tokios teisės normos nekvepia, greičiau tai spaudimo, įbauginimo įrankis.
Nebent visi specialiųjų tarnybų pareigūnai būtų krištolinio sąžiningumo, tada gal ir nekeltų visuomenei nerimo planai suteikti jiems papildomų galių.
Tačiau realūs gyvenimo faktai nuteikia priešingai.
Žinoma, piktnaudžiavimu savo galiomis labiau pagarsėjo Specialiųjų tyrimų tarnyba. VSD užsiima žvalgybine veikla ir ikiteisminių tyrimų nevykdo.
Šių institucijų pareigūnai nesibrauna kaukėti paryčiais į įtariamųjų namus, jų surinktą informaciją panaudoja kitos teisėsaugos įstaigos.
Vis dėlto ir VSD veikla jau ne kartą yra kėlusi abejonių.
Nuskambėjo atvejis, kai VSD perspėjimų sulaukė valdžios institucijas kritikavęs politologas K.Girnius. Manipuliuojant, kad tokia kritika gali būti naudinga priešiškoms Lietuvai jėgoms, galima riboti žodžio laisvę ar net persekioti, pavyzdžiui, kokiais nors strateginiais šalies projektais abejojantį asmenį.
Paaiškėjo, kad vieną žurnalistą žvalgybininkai sekė visą dešimtmetį.
Daug žalos niekuo nenusikaltusiems asmenims pridarė ir klaidinga informacija grindžiamos VSD pažymos. Taip buvo susidorota su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais V.Gailiumi ir V.Giržadu.
Tiriant galimas koncerno „MG Baltic“ grėsmes nacionaliniam saugumui buvo paviešinti įtariamųjų pokalbiai apie kitus asmenis, kurie neturėjo nieko bendra su žvalgybininkų sektais žmonėmis ir nėra niekuo įtariami.
Nepaisant to, vien pavardės paminėjimas slaptose VSD pažymose pakenkė šių žmonių reputacijai. Todėl, pavyzdžiui, buvęs ministras R.Šukys net bylinėjasi su VSD dėl žalos atlyginimo.
Kai žvalgybininkai, nors ir varžomi dabartinių teisės normų, kurios neleidžia jiems imtis jokio baudžiamojo persekiojimo ir suteikia tik žvalgybos įgaliojimus, įsigudrina peržengti žmogaus teisių ribas, ko galima laukti, jei jiems bus suteiktos dar ir policinės galios?
Netgi buvęs VSD vadovas G.Grina abejoja, ar Lietuvai reikia dar vienos policijos.
Iš tiesų, teisė kviesti žmones į prevencinius pokalbius, bausti juos baudomis neatvykus ar net sulaikyti jau viršija žvalgybos institucijos įgaliojimus.
Tai galėtų daryti policija ar kitos ikiteisminius tyrimus vykdančios įstaigos.
Kyla klausimas, ar prezidento siūlomos pataisos atitiktų kitas galiojančio Žvalgybos įstatymo normas, kuriomis VSD numatyta tik operatyvinė veikla, kitaip sakant, slaptas sekimas. O jei žvalgybininkai ims kviesti žmones į prevencinius pokalbius, tikrinti jų dokumentus, nežinia, ar jie tokiu būdu nepasiviešins.
Susidaro įspūdis, kad VSD vadovams būdingas policinis mąstymas, jeigu jie siekia užsiimti ne vien žvalgyba, bet ir įgyti iš pradžių administracinio spaudimo, o ateityje gal ir baudžiamosios teisės svertų.
Regis, žvalgybininkai nori įgyti daugiau įtakos visuomenei, parodyti, kokia svarbi jų veikla užkardant grėsmes valstybei.
Buvusi prezidentė D.Grybauskaitė pati labai uoliai manipuliavo specialiųjų tarnybų bandymais įgyti kuo daugiau galių.
Slaptos žvalgybininkų pažymos jai tapo vienu iš svarbiausių politinės įtakos šaltinių. Atrodo, ranka ranką plovė.
Tikėtina, kad ir su G.Nausėda žvalgybininkai norėtų užmegzti panašius santykius.
VSD galias plečiančios Žvalgybos įstatymo pataisos gali būti laikomos signalu, perspėjančiu apie specialiųjų tarnybų pastangas daryti įtaką prezidentui.
