Žurnalisto Andriaus Kavaliausko ir R.Petrausko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Kadenciją baigiantis VU rektorius Artūras Žukauskas pasveikino jus su pergale ir sako, kad atėjo laikas istoriją kurti istorikams. Profesoriau, kokią istoriją ketinate kurti jūs?
– Tikrai geras palinkėjimas ir geras klausimas, nes VU išsiskiria Lietuvoje savo istorija ir tradicija, į kurią gali atsiremti universitetai apskritai. Tai labai istorinė institucija, atsirado konkrečiu metu, viduramžiais ir yra vienas svarbiausių europinių palikimų, kurie iš esmės pakeitė Europos raidą.
Europos civilizacijos plėtros sąlyga buvo universitetų atsiradimas ir jų plėtra. Žvelgiant į Lietuvos istoriją galima pasakyti, kad Lietuvos valstybei tuo metu sekėsi, buvo gerai, kai buvo gerai ir VU. Į tokią tradiciją mes turime orientuotis. Turime tokį tikslą sau kelti, kad universitetas turi kurti naują tradiciją ir tada Lietuvai bus gerai.
– Savo įnašą į VU istoriją turėsite įnešti ir jūs. Ar turite viziją, kokių pokyčių galima tikėtis?
– Mano universiteto vizijoje yra du svarbiausi komponentai. Universitetas, visų pirma, turi išplėsti pažinimo ribas, žmonių mąstymo horizontą. Bet kartu jis plečia ir tam tikrą civilizaciją, jis atsiveria, veikia ne vien Lietuvoje.
VU tradicija ir prigimtis yra peržengti nacionalinio universiteto rėmus. Aišku, jis turi ugdyti elitą – tiek kultūrinį, socialinį, akademinį, bet kartu jo labai svarbi misija yra šviesti visuomene. Ko galbūt mes dar stokojame Lietuvoje – universiteto didesnio aktyvumo komentuojant, priimant ekspertinius sprendimus, siūlant programas, idėjas.
Akademinė bendruomenė turi būti daug aktyvesnė, įsijungiant į šalies tobulinimą.
– Europos mokymo kokybės reitinge VU patenka į pirmąjį šimtuką, tuo tarpu pasaulio reitinge – 458 vieta. Toks tarptautinis vertinimas jus tenkina ar norėtumėte geresnio?
– Visi stiprūs universitetai yra tarptautiniai. VU kadaise, jėzuitų laikais, buvo ypač tarptautinis. Dėstytojai atvykdavo nuo Ispanijos iki Vokietijos. Tarptautinis jo lygmuo yra labai svarbus. Turi būti daug daugiau kalbų, ne vien tik anglų – daugiakalbiškumas.
Mano noras, kad auditorijose girdėtųsi labai įvairios kalbos, kad daugiau atvažiuotų studentų iš užsienio. Kita vertus, visuomet galvojant apie šitą dalyką, tarptautiškumas nėra savaime tikslas. Tarptautiškumas yra priemonė, tam tikras instrumentas, kad gerinti VU reputaciją.
Bet visų pirma turime galvoti apie studijų ir mokslo lygį čia pas mus.
– O 458-ą vietą pasaulio reitinge užimantis VU pasaulio jaunimui yra įdomus?
– Turint omenyje, kad universitetų yra dešimtys tūkstančių, čia dar nėra tokia vieta. Bet, aišku, kad ta vieta gali ir turi būti aukštesnė. Mes galime ir turime kelti ambiciją, tada turime klausti: ko mes stokojame, kad pasiektume aukštesnę vietą?
Vienas programinių punktų, mes turime ką padaryti – sutelkti bendruomenę, keldami sau ambicingesnius tikslus. Bet kartu yra europinė tradicija. Universitetai atsirado ir kaip laisva dėstytojų-studentų bendruomenė, bet kartu ir kaip valdžios instrumentas. Tą sakau neutralia šio žodžio prasme. Valdovai, steigdami, funduodami universitetus, galvojo apie save. Jie negalvojo apie laisvą mokslą.
Jie tikėjosi iš ten gauti kanceliarijos darbuotojų, kaip tuo metu sakydavo, intelektualių patarėjų, kuriems irgi rašytų veiklos programas. Daugelis valdovų būdavo sėkmingi tie, kurie tokią aplinką turėdavo. Kažkuria prasme situacija yra smarkiai pasikeitusi, bet pamatinis tikslas ugdyti ir kultūrinį, ir politinį šalies elitą, politikus, kurie žvelgtų daug aukščiau negu vieno rinkiminio ciklo rėmuose.
Tokia mūsų užduotis. Bet aišku, užduotis yra platesnė – jeigu liekant šiame politiniame lygmenyje, tai ugdyti rinkėjus. Rinkėjus – visų pirma asmenybes. Kritiškus, savarankiškai mąstančius žmones.
– Kalbant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, VU vienintelis patenka į 500-uką. Kitoms aukštosioms mokykloms sekasi prasčiau. Ar ne per daug aukštųjų mokyklų Lietuvoje?
– Kelčiau šitą klausimą kitaip. Lietuvoje tikrai trūksta konsolidacijos. Kita vertus – sukurtų, esamų infrastruktūrų panaudojimo. Lietuvoje per pastarąjį laikotarpį buvo nemažai investuota į mokslą, mokslo infrastruktūrą. Dabar yra metas šiek tiek dirstelėti atgal, pažiūrėti, ar tos infrastruktūros veikia, ar pakankamai jos visos panaudotos.
Ir tada, pažiūrėjus, ką mes galime dar pasiūlyti tiek tarptautiniu mastu, tiek čia – labai svarbus dalykas ir vis labiau atpažįstamas – mokslo ir verslo santykis. Tos infrastruktūros turi būti naudojamos šitam dalykui. Bet infrastruktūros turi būti nuolat atnaujinamos.
– Jūs nesate šalininkas beatodairiško aukštųjų mokyklų sujungimo?
– Ne. Žiūrėdamas iš VU perspektyvos, labiausiai akcentuoju partnerysčių klausimą. Mes turime ieškoti sau partnerių, kitų universitetų, institutų tiek fizinių, tiek humanitarinių, socialinių, tiek ligoninių.
Lietuvoje yra daug žinojimo, daug gerų vietų, kur galima to žinojimo semtis. Ten, kur studentai gali eiti praktikas atlikti, toliau gauti naujų žinių. Mes maksimaliai turime panaudoti įvairiomis vietomis, išeiti šiek tiek iš universiteto ribų.
– Ar seksis užtikrinti savo darbuotojų, dėstytojų orias pragyvenimo sąlygas – kalbu apie atlyginimus? Prieš biudžeto svarstymą per visą Lietuvą nuvilnijo protestų banga, VU rektorius A.Žukauskas dalijo diplomus už dyką Vilniaus centre, universitetas buvo apskritai kelias dienas nutraukęs darbą.
Muzikos ir teatro akademijos dėstytojai šauksmu atsakė protestuodami. Ar girdi valdžia šitą šauksmą?
– Mes turime viską padaryti, kad išgirstų. Nepaisant Lietuvos ekonomikos augimo per pastarąjį laikotarpį, mokslo studijos buvo ta vieta, kur stagnavo. Čia yra perspėjimas. Aš tikiu argumentuotu kalbėjimu.
Ketinu kalbėtis su aukščiausiais šalies vadovais tam, kad siektume kuo nuoseklesnės finansavimo politikos, daug ambicingesnių tikslų studijoms ir mokslams. Bet tada reikia ir finansavimo adekvataus.
– Kaip jums apskritai atrodo valdžios požiūris į aukštąjį mokslą?
– Man atrodo, yra tikrai iki galo nesusipratimo. Iki galo nėra supratimo, kam jis reikalingas. Ką gali mokslas čia ir dabar pakeisti. Aš esu įsitikinęs, kad moksle gimsta ne vien tik abstrakcijos. Abstrakcijos irgi labai svarbu, bet gimsta idėjos, kurios čia ir dabar gali būti panaudojamos nuo technologijų iki intelektualinių dalykų.
Reikia įtikinti ir kalbėtis su valdžia apie tai, kad mokslas duoda realią grąžą, didelę grąžą. Tik aišku, ją sunku apskaičiuoti. Mes negalime staiga labai objektyviai išmatuoti, todėl čia labai svarbus pasitikėjimas.
– Jūs dar nepraradote pasitikėjimo valdžia?
– Balandžio 1 d. tik inauguracija. Kitaip nebūčiau ėjęs į šias pareigas, jeigu galvočiau, kad negalima šito dalyko pakeisti. Vis dėl to tikiu argumentuotu kalbėjimu, kad galima prisibelsti argumentais į protus. Vis tiek visi nori gero.
– Buvo žadama, kad atlyginimai aukštųjų mokyklų dėstytojams didės 10 proc., bet prieš biudžeto svarstymą paaiškėjo, kad tiek pinigų neskirta.
Mažvydas Jastramskis tuos 10 proc., tai yra 4,5 minutes paskaitos, patikėjo mobiliam telefonui. Padidėjo dėstytojų atlyginimai ar ne?
– Padidėjo, bet aiškiai nepakankamai. Todėl mes dar kartą valstybės mastu turime iškelti paprastą klausimą: į ką mes investuojame viešuosius pinigus? Ar investuojame ir toliau į sritis, kurios yra vakar dienos, ar investuojame pinigus, lėšas, mūsų idėjas į tas sritis, kurios yra pačios pažangiausios?
Ir tos sritys yra universitetuose. Pradedant nuo technologinių, baigiant kūrybinėmis industrijomis visuose moksluose. Mes galime tikrai pasiūlyti svarių idėjų, kurios keis mūsų valstybę, darys ją pažangesne, turtingesne, protingesne.
– Ar valstybė turi matymą, kokių sričių specialistų Lietuvai reikia ir reikės ateityje, o kokių sričių specialybės bus nepaklausios?
– Čia yra iš ne visai teisingų klausimų. Taip suformuluočiau, gal pastaruoju metu ydingo mastymo komponentas, kalbant apie ką ruoš universitetai. Niekas negali pasakyti iš anksto, kokių specialistų tiksliai reikės po 5-10 metų.
Ypač šitame kompleksiškame pasaulyje. Aišku, kokių asmenybių reikės – savarankiškai mastančių, mokančių naudotis informaciniais resursais, kritiškai nagrinėti problemas, keistis, adaptuotis tiek darbo rinkoje, tiek gyvenime. Tokių savybių rinkinys turi būti ugdomas universitete šalia konkretaus žinojimo.
– Bet pastaruoju metu susiklosto gana įdomi padėtis, kad aukštąsias mokyklas baigę studentai eina tiesiai į Darbo biržą, nes neranda darbo.
– Čia irgi daugiau iš mitų. Šiaip jau europinė tendencija yra tokia, kad akademikai, universitetus baigę žmonės, mažiausiai patenka tarp bedarbių. Paprastai jų vidurkis darbo užmokesčio yra ženkliai didesnis negu kitų, tai čia nėra problemos.
Kitas dalykas yra problemiškas, kalbant apie studijas. Studijos problemiškos dėl to, kad yra brangus pragyvenimas, pavyzdžiui, Vilniuje. Mes turime labai skausmingą universitete darbo ir studijų suderinimo klausimą. Mes turime rasti būdą, kaip sugrąžinti studentus į auditorijas.
– Kitaip sakant, jie turi darbą ir neina į paskaitas.
– Taip. Ir čia yra ydinga ir labai bloga situacija. Tada turime ieškoti kelių – ar per bazinių stipendijų didinimą, studentų maksimalų įdarbinimą universitete įvairiems poreikiams, praktikų vietas, kur jie gali pradėti susijusius dalykus su studijomis.
– Buvo pasigirdę kalbų apie visuotines nemokamas bakalauro studijas. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Čia dar reikėtų labai rimtai svarstyti. Manau, kad valstybė, visų pirma, turėtų įsipareigoti remti tuos, kurie gali studijuoti ir gali studijuoti aukštu lygiu. Čia mes turime labai svarbią problemą – proto nutekėjimo labai ankstyvoje stadijoje.
Nemaža Lietuvos jaunuomenės dalis, mokyklas baigę absolventai išvažiuoja iš Lietuvą. Ir tada mes turime naujas programas, kaip juos grąžinti. Dalį grąžiname. Gal reikia jų nepaleisti?
– Kaip įmanoma jų nepaleisti?
– Gerinant studijų kokybę čia Lietuvoje ir gerinant studijavimo sąlygas. Tikrai manau, kad stipendijų klausimas yra labai svarbus, bendrabučių atnaujinimo klausimas – yra daugybė praktinių sprendimų, bet pagrindinis dalykas yra studijų kokybė ir studijų sistemos patrauklumas.
Kalbėdami, ką reikia keisti, mes turime universitete smarkiai individualizuoti studijas. Leisti studentams daugiau patiems rinktis, paraleliai kelis dalykus studijuoti, kas yra nauja tendencija.
Mes turime dalį studijų perkelti į praktikų vietas. Yra daugybė naujų, organizacinių formų, kurios gali ženkliai pagerinti studijų lygį.
Labai svarbus mentorystės klausimas – nuo pat pirmo kurso prižiūrėti studentus, juos motyvuoti, atpažinti jų poreikius. Daugybė sričių – mes turime patys pasikeisti.
– Grįžtant prie studijų kokybės, ar teisingai jus suprantu, kad dabar už mokslą mokantis studentas ne visada sulaukia kokybiškų paslaugų iš aukštosios mokyklos?
– Tikiuosi, kad VU tos – nenorėčiau to žodžio vartoti – paslaugos... Aš į dėstymą žiūriu ne kaip į paslaugą, bet kaip iš mokslinio žinojimo gimstančių žinių perdavimą. Čia yra pagrindinis dalykas.
Tikrai tikiu, kad visose srityse tas žinių perdavimas vyksta gerai. Tačiau tikrai turime ieškoti dar naujų formų, kaip tą intensyvinti. Mažiau galbūt paskaitų, daugiau seminarų. Daugiau individualizuoto darbo, kalbėjimo. Aišku, ateina visiškai nauja karta, kuri išaugo su naujomis technologijomis.
Jie pasaulį mato kitaip. Čia ir universiteto administracijos užduotis padėti dėstytojams keistis. Mes visi turime keistis, prisitaikydami prie nuolat kintančios jaunuomenės.
– VU lengvai sekasi surasti dėstytojų?
– Žiūrint kuriose srityse. Aišku, algų klausimas yra labai svarbus. Jeigu konkuruojame dėl pačių žymiausių protų, mūsų algos visiškai nėra konkurencingos. Todėl šita problema yra aktuali ir liks aktuali.
Bet kartu ne mažiau svarbus dalykas yra darbo aplinka. Mes turime užtikrinti dėstytojams gerą, tinkamą, patogią darbo aplinką, kuri atitiktų šiuolaikines sąlygas, kad jie galėtų oriai jaustis ir dirbti.
– Kokios pagalbos jūs tikitės iš valstybės? Ko reikia, kad Lietuvoje švietimas iš tikrųjų taptų prioritetine sritimi?
– Reikia lygiuotis į tas valstybes, kuriose švietimas yra valstybės prioritetas. Tikrai nenoriu sakyti, kad universitetai neturi ieškoti išorinio finansavimo. Tarptautiniai projektai, ryšiai su verslu yra ateitis. Tačiau patirtis rodo, kad bazinis, nacionalinis finansavimas yra pagrindas, ant kurio viskas stovi.
Todėl ženkliai padidinti mokslo finansavimą – esame iškėlę viename tekste, atrodytų, skambų šūkį: „2 proc. nuo BVP“. Visi, aišku, galvoja apie kariuomenę, kad čia lyginasi. Bet čia nėra iš piršto laužta, išgalvotas skaičius. Čia buvo dar prieš 10 metų Lietuvos valstybės strategijoje tas įrašyta – 1,9 proc. nuo BVP.
Mes dabar maždaug pusę esam tokio dalyko pasiekę. Tai rodo mūsų padėtį ir apie tai norisi kalbėti – kokioje vietoje mes dabar esame, lyginant su kitomis šalimis. Tačiau ir kokioje vietoje mes norime atsirasti netolimoje ar kiek tolimesnėje ateityje. Mes turime galvoti apie ateitį.
– Pats auginate du vaikus. Kiek jiems dabar metų?
– 14 ir 13.
– Jau kalbatės, kur pasuks jų gyvenimas – liks Lietuvoje ar rinksis studijas užsienyje?
– Turime kurti tokį universitetą, kad vaikai norėtų likti Lietuvoje. Aš tikrai norėčiau, kad jie studijuotų VU. Be abejo, jiems dar per anksti apie tai galvoti. Bet čia yra tai, dėl ko mes dirbame, kad mūsų absolventai rinktųsi studijas čia – turime labai daug stengtis.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16 val. 30 min. ir 23 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ TV.
