„Ne kiekvienas gali taip pasielgti. Tai yra labai retas atvejis, kad gyvybę gelbėjantis žmogus ryžtųsi du kartus įeiti į degantį namą“, – teigė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Barauskas, įteikdamas vaikinui apdovanojimą.
Gaisras 69 metų pajevoniškio Juozo name įsiplieskė praėjusių metų lapkritį.
Po operacijos sunkiai judantis pensininkas per plauką išvengė tragedijos. Nuo pražūties ligonį išgelbėjo kaimynystėje gyvenantis Andrius, nešte išnešęs vyrą iš liepsnų.
Tą vakarą apie 21 val. Juozą pažadino aitrūs dūmai, sklindantys iš gretimo kambario, kuriame buvo krosnis. Vyras duso, dūmai graužė gerklę.
Pensininkas bandė liepsnas gesinti puodeliu vandens. Tokios pastangos, aišku, buvo beprasmės.
Juozas griebė telefoną ir ėmė skambinti telefonu 112.
Jis kalbėjo, jog dega jo namas, jis pats esąs viduje ir negalįs išeiti.
Vyras neseniai patyrė operaciją, juda tik su vaikštyne, todėl kuo greičiau pats išeiti į lauką negalėjo.
Tą vakarą buvo keli laimingi atsitiktinumai, kurie padėjo išvengti tragedijos.
Vakare iš darbo autoservise grįžęs Andrius miegoti besiruošiančiai mamai pasakė, jog dar eisiąs į garažą, patvarkysiąs traktorių.
Moteris bandė sūnų perkalbėti, kad šis neitų iš namų, nes jau vėlu ir šalta. Vėliau ji džiaugėsi, jog sūnus nepaklausė.
Andrius išėjo į garažą ir po kiek laiko paskambino mamai, pranešdamas, jog dega Juozo namas.
Į lauką išpuolusi moteris pamatė, kaip sūnus iš degančio pastato išneša į lauką pensininką.
„Išėjau iš garažo ir pamačiau dūmus. Pabėgėjau pažiūrėti, kas atsitiko, ir pamačiau, jog dūmai skverbiasi iš kaimyno namo.
Puoliau į vidų, dūmai labai graužė gerklę. Juozas sėdėjo ant lovos ir kažkam skambino. Kitas kambarys jau liepsnojo.
Pradėjau tempti kaimyną į lauką, bet jis iš pradžių nėjo, sakė, jog skambina pagalbos. Pradėjau smarkiai dusti. Išbėgau į lauką, stipriai įkvėpiau ir vėl skubėjau į kambarį.
Griebiau kaimyną ir išnešiau į lauką. Vos tik atsidūrėme lauke, siūbtelėjo liepsnos. Dėl visa ko ir aš pats paskambinau gaisrininkams, nežinojau, ar kaimynas tikrai prisiskambino“, – po to pasakojo Andrius, pirmą kartą iš gaisro gelbėjęs žmogų.
Iš ugnies tempiamas Juozas rėkė, jog jam po trijų operacijų skauda šonus, bet Andrius nepaisė, skubėjo nešti jį į lauką, nes delsti buvo negalima nei akimirkos.
Po didžiulio šoko atsipeikėjęs Juozas dėkojo vaikinui, kuris jį išgelbėjo iš tikro liepsnų pragaro. Pensininkas sakė matęs, kaip jiems einant iš namo, ėmė byrėti sudegusios lubos.
Žūties išvengęs Juozas teigė, jog jis niekaip nebūtų pats išsigelbėjęs, nes jo vaikštynė, be kurios jis negali paeiti, buvo likusi lauke.
Į klausimą, ar nebuvo baisu lįsti į degantį namą, Andrius šypteli: „O ką daryti? Reikėjo gelbėti žmogų. Jis būtų uždusęs dūmuose, nes negalėjo išeiti pats“.
Ugniagesiai mano, jog gaisras pensininko namuose kilo nuo krosnelės.
Po gaisro padegėlis pernakvojo pas Vyšniauskus, o po to apsigyveno pas artimus giminaičius.
Juozas Pajevonyje turi butą, tačiau šis yra antrame aukšte. Kai po operacijų pensininkui tapo sunku vaikščioti, jis iš buto persikėlė į seną savo tėvų sodybą, kiek pajėgė, ją paremontavo, rūpinosi daržu.
Andrius padėdavo neįgaliam kaimynui, nupjaudavo jo kieme žolę.
Liepsnos prarijo visą pensininko turtą: namą, drabužius, dokumentus bei santaupas.
Šį ketvirtadienį, kai Vilkaviškio rajono savivaldybėje Andriui buvo įteiktas apdovanojimas, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai vaikino pasiteiravo, ar šis nenorėtų tapti ugniagesiu.
„Mes beveik jį įkalbėjome“, – patikino Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas V.Barauskas.
Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Erlandas Armanavičius sakė, jog Andrius yra kuklus, tačiau ryžtingas žmogus, ir pasiūlė bet kurią dieną užsukti ir parašyti prašymą.
Andrius neatsakė „ne“, todėl, galimas daiktas, jog Vilkaviškio ugniagesiai turės akistatos su liepsnomis ir mirtinu pavojumi nepabūgusį kolegą.
