Generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro padėjėjos Gintarės Bliujienės teigimu, per pirmuosius Pranešėjų apsaugos įstatymo galiojimo metus sulaukta 68 asmenų kreipimosi, priimti 75 sprendimai, pranešėjo statusas suteiktas 36 žmonėms.
Pasak jos, sprendimų priimta daugiau nei kreipėsi asmenų todėl, kad tie patys žmonės informaciją pateikė kelis kartus.
Šiuos duomenis ji pateikė antradienį per Generalinėje prokuratūroje vykstantį Pranešėjų apsaugos forumą.
G.Bliujienės duomenimis, 80 proc. pranešimų buvo susiję su viešuoju sektoriumi. Anot jos, suteikta duomenų apie apgaulingą apskaitos tvarkymą, turto pasisavinimą, piktnaudžiavimą, prekybą poveikiu, žalą gamtai ir kt.
Pagal pranešėjų pateiktą informaciją šiuo metu atliekami penki ikiteisminiai tyrimai, vienas iš jų jau nukeliavo į teismą, dalis informacijos persiųsta kompetentingoms institucijoms.
Generalinės prokuratūros duomenimis, septyni darbdaviai įspėti nedaryti neigiamo poveikio pranešėjams.
„Nemanėme, kad darbdaviai gali būti išradingi mėgindami darbuotoją paveikti“, – sakė G.Bliujienė.
Pasak jos, bandyta pranešėją atleisti iš darbo, susiaurinti jo įgaliojimus, sumažinti atlyginimą.
G.Bliujienė taip pat pranešė, kad pernai keturi asmenys norėjo gauti atlygį už suteiktą informaciją, tačiau dėl visų priimti neigiami sprendimai, nes jie neatitiko būtinų sąlygų.
Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Įstatymas pradėjo galioti pernai sausį.
Pranešėjus draudžiama atleisti iš darbo, pažeminti pareigose, sumažinti atlyginimą, taip pat bauginti, priekabiauti ar grasinti susidoroti.
Be to, sistema numato galimybę pranešėjui likti anonimišku ir gauti už pranešimą pinigų, taip pat kompensaciją už patirtą žalą.
Pranešėjų apsaugos šalininkai sako, kad tai turi skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams, o įsigaliojęs įstatymas gali mažinti korupciją ir šešėlį.
Kritikai teigia, kad pranešėjai susiduria su didele rizika – vadovai gali manyti, kad pranešėjai yra nediskretiški ir jiems negalima patikėti jautrios informacijos, o pasiskelbę viešai pranešėjai gali pakenkti savo asmeniniam gyvenimui.
