A. Valionio prisiminimų knyga. D. Grybauskaitės pyktis: „Aš pati jam viską išklosiu į akis“

Šiomis dienomis išėjo 2000-2006 metais trijose vyriausybėse užsienio reikalų ministru dirbusio Antano Valionio prisiminimų knyga „Politikos sūpuoklės“, kurioje atskleidžiama nemažai intriguojančių mūsų šalies diplomatijos užkulisių, politinių intrigų, komiškų nesusipratimų, atvirai kalbama apie iki šiol įtakingus Lietuvos politikus.

 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> D.Umbraso nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> D.Umbraso nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> M.Kulbio nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> M.Kulbio nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> M.Kulbio nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> M.Kulbio nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 A.Valionis prisiminimų knygoje spėja, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas. Nuo to laiko lyderių santykiai buvo šalti.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Antano Valionio prisiminimų knyga „Politikos sūpuoklės“.
Antano Valionio prisiminimų knyga „Politikos sūpuoklės“.

Lrytas.lt

Feb 19, 2018, 9:03 AM, atnaujinta Feb 19, 2018, 3:19 PM

Lrytas.lt skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš šios knygos. Pateikiame II-ąją ištraukų dalį.

xxxxxxxxxx

Diskutuojant apie Lietuvos ir Lenkijos ateities santykius nuolat įsiplieksdavo ginčai istoriniais klausimais. Ieškodami geriausios kelio į Vakarus krypties, mes smarkiai skyrėmės nuo estų, iš karto pasiskelbusių, kad jie – suomių broliai, todėl ir jų europinio integravimosi kryptis eisianti per Skandinaviją.

Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas net viešai pareiškė, kad estai – skandinavų tauta, nors tai neturi nieko bendra su istorine tiesa.

Švedijos užsienio reikalų ministrė Anna Lidh, mokėjusi tiesiai į akis pasakyti ir nemalonius dalykus, yra juokais tempusi mane prie T.H.Ilveso, kai jis dar buvo Estijos užsienio reikalų ministras, sakydama: „Eime, paklausime jo, koks jis skandinavas.“ Iš tiesų suomiai yra ugrofinai, o ne skandinavai, ir gentiniu požiūriu jiems artimiausi vengrai.

Vienas vengrų diplomatas man yra pasakojęs estams visai nejuokingą anekdotą: kai kadaise ugrofinai ėjo per Sibirą, tie iš jų, kurie mokėjo skaityti, pasuko tinkama – pietų – kryptimi, kur šilčiau, ir ten sukūrė Vengriją, o kurie buvo neraštingi, nužygiavo į šiaurę ir taip atsirado Suomija bei Estija.

Be abejo, tai tik pokštai – gyvenimas parodė, kad yra ko iš estų pasimokyti. Sakyčiau, jie ilgai kinko, bet greitai važiuoja, o mes – greitai priimame sprendimus, iškart juos keičiame, ir vežimas dažnai stovi vietoje.

xxxxxxxx

Dvišalės institucijos pradėtos kurti labai greitai – jau 1997 metais: iš pradžių Parlamentinė asamblėja, vėliau Vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir galiausiai, 1997-ųjų pabaigoje, Prezidentų konsultacijų komitetas. Pastarojo nelabai norėjo tada šalies vadovo pareigas ėjęs, bet kadenciją jau baigiantis A.Brazauskas, gal todėl, kad konservatoriai vis labiau ribojo jo iniciatyvas. Tačiau diplomatai privalo daryti, ko reikia valstybei, nepaisydami jos vadovų nesutarimų ar nesusikalbėjimo.

Dviese su E.Ignatavičiumi ambasadoje surašėme šio komiteto projektą ir įtikinome prezidentą, kad tokios institucijos reikia.

Vėliau, kai A.Brazauską pakeitė V.Adamkus, paaiškėjo, kad tai pats veiksmingiausias dvišalio bendradarbiavimo kanalas, jis sėkmingai veikė per abi šio prezidento kadencijas iki pat 2009 metų, kai šalies vadove tapo D.Grybauskaitė. Tik jos pirmasis susitikimas su tuomečiu Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorowskiu Nidoje kažkodėl labai nenusisekė ir komiteto veikla apmirė.

Mane tai stebino, nes šis lietuvių kilmės lenkų politikas neabejotinai buvo itin palankus Lietuvai.

Spėju, kad D.Grybauskaitę per pirmą susitikimą su B.Komorowskiu labai suerzino kažkoks jo siūlymas, kaip Lietuvai reikėtų gerinti lenkų tautinės mažumos gyvenimo sąlygas, nes po kelių mėnesių Rygoje, kur vyko Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų forumas, – aš tuo metu dirbau jau ambasadoriumi Latvijoje ir pasitikau ją,- kalbėdamasi su manimi ji neslėpė nepasitenkinimo Lenkijos vadovu, piktinosi, ko jis kišasi į mūsų valstybės reikalus, ir sakė, kad parengė atsakymą, ką galvoja apie tuos siūlymus.

Atsargiai užsiminiau, kad galėčiau diplomatiškai perduoti B.Komorowskio štabui jos nuomonę, bet ji atkirto: „Ne, aš pati jam viską išklosiu į akis.“

Mačiau, kaip D.Grybauskaitė priėjo prie Lenkijos prezidento, kažką jam pasakė angliškai ir įteikė raštą. Aš jo neskaičiau, nežinau, kas ten buvo parašyta, bet jų santykiai nuo to laiko ėmė dvelkti dar didesniu šalčiu.

Sprendimus šalių vadovai turi priimti šalta galva, bet mūsų prezidentė, atrodo, kai kada spręsdavo įkaitusi nuo emocijų, o santykius su Lenkija tai įstūmė į ilgai trunkantį įšalą, nes tokios didelės šalies nepašokdinsi kaip į Prezidentūrą ant kilimėlio iškviestų savo pavaldinių.

Tada 2009 metų pabaigoje per keturių prezidentų susitikimą Rygoje B. Komorowskis pakvietė mane pasikalbėti ir pasiūlė: „Mes tavimi pasitikime, žinome, kad ieškai strateginių sprendimų ir į smulkmenas neklimpsti, todėl galėtum būti specialusis diplomatinis atstovas.

Atvažiuok į Varšuvą ir mes pasitarsime, ką galime padaryti, kad pagerėtų mūsų šalių santykiai.“

Pirmiausia perdaviau šią informaciją tuomet užsienio reikalų ministru neseniai paskirtam Audroniui Ažubaliui. Jis pasakė: „Važiuok!“ Bet netrukus elektroniniu paštu man atsiuntė laišką viena Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja, kad ir ji drauge su manimi norėtų vykti į Varšuvą.

Tai jau sukėlė man abejonių, nes koks gali būti atviras pokalbis su B.Komorowskiu, jei šalia sėdės A.Ažubalio deleguota mergaitė. Tai bus jam signalas, kad ministras manimi nepasitiki.

Informavau apie šį sumanymą ir prezidentę, bet ji tik nukirto: „Nieko gero čia neišeis, nėra ko tau ten važinėti, tai – nesąmonė.“

Teko atsisakyti idėjos vykti į Varšuvą kalbėtis su B.Komorowskiu. Mane sustabdė ne vien prezidentės neigiamas požiūris. Pamaniau, kad tokiomis aplinkybėmis sunku tikėtis realios sėkmės, o jei imčiausi specialiojo atstovo misijos, dar ir du ambasadoriai – Lenkijos Vilniuje ir Lietuvos Varšuvoje – liktų labai nelaimingi.

Pats dirbau šį darbą ir žinau, kad ambasadoriaus negali džiuginti, jei su prezidentu konfidencialiai derasi ne jis, o kažkoks atvykęs specialusis pasiuntinys. Supratau, kad atsidūriau nepavydėtinoje situacijoje: niekam Lietuvoje mano misija nereikalinga, bet tiesiai šviesiai to pasakyti nedrįsta, o kai nieko doro nepavyks nuveikti, dar ir mielai visus šunis sukars ant manęs.

Teko paskambinti į Varšuvą prezidento B.Komorowskio patarėjui ir pasakyti, kad geriau būtų atidėti šią kelionę. Neaiškinau priežasčių, bet ten ir taip viską puikiai suprato.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.