Sigitas Parulskis. Gariūnų vėliava virš Lietuvos

Pasidalysiu patirtimi, kuri mane praturtino, kai MO muziejuje pažiūrėjau labiausiai lankomą parodą „Rūšių atsiradimas. 1990-ųjų DNR“.

S.Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
S.Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2020-03-03 18:38

Pirmas įspūdis, kad man rodo sudžiūvusią gyvatės išnarą ir sako: tai yra gyvatė. Ne, išnara nėra gyvatė.

Tiesą sakant, neketinu priekaištauti, kad tas Lietuvai (ir daugeliui mūsų asmeniškai) svarbus dešimtmetis parodytas ne taip, kad reikėjo rodyti kažką kita ir pan.

Man įdomus šis eksperimentas: galiu pamatyti istoriją, kurioje buvau, kurią net pats šiek tiek kūriau, ir galiu įsitikinti, kokia ji skurdi, kokia beviltiškai tuščia, lėkšta. Ar dėl to kalti tik parodos kuratoriai? O gal jie to ir siekė?

Mane sužavėjo kita mintis: Jėzau Kristau ir Juozapai šventas su mėšlinom šakėm rankose – juk taip mes, ne specialistai, ne profesionalai, istoriją ir suvokiame, taip ir interpretuojame, ar tai būtų pasaulio karai, ar antika – absurdiškai, begėdiškai lėkštai, tik viename lygmenyje... Žiūrime į kokį nors šikpuodį ir sakome – štai epochos ženklas, štai kaip jie gyveno, tie mulkiai, o mes štai ant dainuojančių ir šokančių klozetų...

Tiesiog neįtikėtina, kokias skirtingas Lietuvas galima pamatyti gyvenant Lietuvoje. Tuo metu, paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, buvo tiek įvykių, bet jie man buvo susiję su dideliais, kone kosminiais pokyčiais, bet ne su daiktais. Prie kompiuterio mes įpratome tyliai ir neskausmingai, o štai būti laisvi iki šiol dar negalime įprasti.

Anuomet pasaulis vėrėsi, plėtėsi, buvo sklidinas didelių dvasinių atradimų: saugumiečiai mus įleido į specialiuosius fondus, galėjome skaityti išeivijos ir prieškario Lietuvos spaudą ir literatūrą, tremtinių, partizanų tekstus, grįžo arba Lietuvoje ėmė lankytis legendomis tapę asmenybės Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, Vytautas Kavolis, Rimvydas Šilbajoris, Violeta Kelertienė, vyko „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, „Atviros Lietuvos fondas“ parėmė nuostabių knygų leidybą: pasirodė istorijos, sociologijos, filosofijos, literatūros teorijos veikalai, kurie laisvajame pasaulyje jau seniai buvo būtini ir neišvengiami.

O dar galingos Sigito Gedos, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio knygos, Šarūno Barto, Leos Caraxo, Arūno Matelio filmai, Oskaro Koršunovo spektakliai, Jaunųjų kūrybos dienos, Druskininkų poetinis ruduo...

Žinoma, kai pavartoju žodžius „dvasia“, „vidinis pasaulis“, iš karto apima netikrumo jausmas. Gerai, tebūnie mintis, intelektas – tuo laikotarpiu pats įdomiausias visuomenės variklis, bent man taip atrodė, buvo kūrybinis potencialas, mintis, intelektas. Galbūt tai tik filologo, humanitaro akimis matytas pasaulis. Nes vaikštau po parodą ir matau tik kažkokias išnaras: Gariūnai, kioskeliai, prekės, daiktai, kurie buvo tik menkas priedas, tik fonas tais didelių atradimų ir skaudžių nusivylimų metais.

Tikiu, kad anuomet augusios kartos galvoje galėjo susiformuoti pasaulio modelis, kurio prototipas Gariūnų turgus: daug purvo, viskas pigu, nekokybiška, pinigai ir valdžia yra viskas, jų siekti reikia bet kokia kaina, nepaisant jokių priemonių. Suprantama, žmogiška, bet ne absoliutu.

Šviesaus proto matematikas Rimas Norvaiša anądien pasakė nuostabią mintį: klaidinga prielaida, kad mąstymas yra žmogui būdinga savybė. Cituoju, ko gero, netiksliai, tačiau esmė tokia. Žmogų reikia versti mąstyti, jis mąsto, kai yra spaudžiamas aplinkybių, diktatorių, poreikių, norų tenkinimo būtinybės ir panašiai, o savaime žmogus nemąsto.

Gali būti, kad pastebimas kvailių ar net idiotų skaičiaus augimas pastaraisiais metais kaip tik yra mąstymo deficitas. Ir žmogus nebemąsto ne dėl to, kad būtų iš prigimties kvailas – paprasčiausiai jam sudaromos visos sąlygos, kad jis būtų kvailys. Kvepia naivia sąmokslo teorija, bet, sutikime, kvailą žmogų lengviau ir valdyti. Anot Josifo Brodskio, knygų neskaitantį žmogų lengviau apgauti. Nemąstantį, neskaitantį, dalyvaujantį ne intelektinėje, o tik vartojimo kultūroje žmogų lengva mulkinti ir prekybininkams, ir politikams ir šiaip visokio plauko šarlatanams.

Viename Kornelijaus Platelio eilėraštyje sakoma: yra kario ir išminčiaus kelias, ir dar yra prekijo kelias, kuriuo mes keliaujame.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.