Tačiau prieš tai jis dar spėjo išgarsėti veikla, dėl kurios besivaduojančių iš sovietinės imperijos respublikų laisvės judėjimai Vilniuje turėjo galimybių išleisti savo nepriklausomus laikraščius.
Todėl KGB akylai stebėjo signatarą, o jo archyvuose iki šiol yra net 20 tomų byla „Maliar“.
Daugiau nei dešimt tūkstančių kilometrų iš Sachalino į Vilnių būdavo vežamas laikraštis „Ainu“ (tautinė mažuma ainu gyvena Sibire ir Japonijoje – Red.), kurio 5-7 tūkst. egzempliorių tiražo spausdinimą organizuodavo P.Vaitiekūnas.
Arčiau nei Vilniuje „Ainu“ leidėjams rasti vietą saugiai išleisti savo laikraštį ir parsigabenti į Sachalinską 1988-1991 m. galimybių nebuvo.
„Pirmą kartą susipažinti į Vilnių buvo atskridusi redaktorė Nadiežda Mun, o vėliau su laikraščio maketu atvykdavo jos siųstas vaikinas, susikraudavo laikraščius į didelę kuprinę ir išvykdavo. Pirmų trijų numerių leidybą finansavo mūsų Sąjūdis, o už likusius jau privalėjo susimokėti patys „Ainu“ leidėjai, nes aš jiems sakydavau, kad privalo stotis ant kojų ir vieną laikraščio numerį parduoti mažiausiai už rublį“, – prisiminė P.Vaitiekūnas.
Paklaustas, kaip Sachaline buvo sužinota, kad Lietuvos sostinėje įmanoma netrukdomai spausdinti laisvą žodį, P.Vaitiekūnas šyptelėjo: „Ėjo garsas nuo rubežiaus. Ir čia yra knygnešystės atmaina – lietuviai kažkada nešė knygas į Lietuvą iš Prūsijos ir Vokietijos, o, griūnant Sovietų sąjungai, buvo vežami laikraščiai iš Lietuvos į patį imperijos pakraštį“.
P.Vaitiekūno archyve yra ir Ukrainos išsivadavimo judėjimo „Ruch“ leisto „Doneckyj vestnyk“, Ukrainos Helsinkio grupės, Kijevo „Laisvo žodžio“, Novosibirsko demokratinio judėjimo ir daugybės kitų nepriklausomų laikraščių vienetinių maketų kopijos.
Laikraščius spausdindavo mašinėle
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis leido 83 Rusijos, 51 Ukrainos leidinius, trijų Baltarusijos miestų, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos, Azerbaidžiano, Uzbekistano ir kitų dabar jau buvusių SSRS respublikų demokratinių judėjimų laikraščius.
„Kai aš klausdavau, kiek jie išleidžia laikraščių egzempliorių, man atsakydavo aštuonis, dešimt, kartais dvylika. Maniau, kad tūkstančių, o pasirodo vienetų, nes tik tiek kopijų per patį ploniausią popierių galėdavo spausdinti mašinėle. Tada daugybės tuo metu jau susikūrusių demokratinių judėjimų atstovams ir pasiūlėme atvažiuoti į Vilnių spausdinti savo laikraščius tūkstančiais“, – pasakojo P.Vaitiekūnas.
Neįtikėtina – visoje plačioje SSRS neatsirado galimybių net ir giliausiame pogrindyje spausdinti nepriklausomus nuo tuometinės valdžios laikraščius. O štai Lietuvoje tai galima buvo daryti ne didesnių suvaržymų.
„Viskas dar buvo uždaryta, uždrausta. Bet Vilniuje milijoniniais tiražais būdavo spausdinami ir rinkimų agitaciniai lapeliai. Kai nusprendėme padėti bendražygiams spausdinti laisvą žodį Vilniuje, vadovavomės nuostata, jog katilo kamputyje sriubos neišvirsi: kad Kremlius mūsų neužsmaugtų reikia, kad visas katilas kunkuliuotų, o tam būtini sąjungininkai“, – Sąjūdžio filosofiją prisiminė P.Vaitiekūnas.
Svarstydamas, kodėl vis dėlto laisvos leidybinės veiklos Lietuvoje neuždraudė tuo metu dar gyvavęs KGB ir prisiekę komunistinės valdžios vietininkai iš Maskvos, jis sakė ir dabar manantis, kad Maskva tai padaryti turėjo visus svertus: „Man tuometė kagėbistų valdžia net bylą buvo iškėlusi. Jie viską žinojo. Esu girdėjęs, kad Lietuvoje yra iki šiol likę apie dvidešimt tomų mano bylos. Joje – visų mane skundusių žmonių apklausos. Bet iki šiol dar nesu savo bylos perskaitęs. Nenoriu. Bijau, kad joje galiu rasti ir draugų“.
Laikraščių „kromelis“ – Fizikos institute
Prieš prasidedant Sąjūdžiui P.Vaitiekūnas dirbo moksliniu bendradarbiu Vilniuje buvusiame Fizikos institute, tuometėje K.Požėlos (dabar A.Goštauto gatvė – Red.) gatvėje, 54. Šį adresą žinojo kone visa SSRS.
Institutas tuo metu turėjo sovietinę kopijavimo mašiną „Era“, kuria buvo įmanoma padaryti 8-10 kopijų laikraščių maketų. Bet to nepakako.
Teko pasitelkti vadinamus „rotoprintus“, kurių pagalba laikraščiai būdavo nukopijuojami ant aliuminio lakštų. Šie sukdavosi ant specialių būgnų, nuo kurių leidiniai atsidurdavo ant popieriaus.
„Rotoprintai“ nebuvo rimtos spausdinimo mašinos, bet juos sovietmečių turėdavo įvairūs institutai ir nedidelės spaustuvės.
„Tomis mašinomis leidžiant „Sąjūdžio žinias“ didžiausias tiražas buvo atspausdintas 60 tūkstančių egzempliorių. Bet rusams tiek daug niekada nespausdindavau: 20 tūkstančių būdavo didžiausias tiražas“, – pasakojo P.Vaitiekūnas.
Tada jis savo fizikos mokslininko portfelį buvo labai giliai nustūmęs į stalčių, o Fizikos instituto direktorius, šviesios atminties Zenonas Rudzikas tokią pavaldinio veiklą toleravo ir leisdavo sau nematyti, kuo užsiima P.Vaitiekūnas.
„Į tą visą „bezobrazyją“ (netvarką - Red.) jis žiūrėjo pro pirštus, nors puikiai suprato, kad ir pats gali atsidurti KGB rūsiuose. Bet po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją SSRS radosi galimybės laisvus laikraščius leisti ir spausdinti jau daugelyje miestų“, – sklaidė prisiminimus P.Vaitiekūnas.
KGB „sėmė“ ne leidėją, o – aplinką
Kas lėmė, kad KGB, puikiai žinodamas, kuo užsiima mokslininkas P.Vaitiekūnas, jo nesuėmė, nors tam turėjo absoliučiai visas galimybes?
„Veikė gudriai. „Sėmė“ mano aplinką. Beveik kasdien bendradarbiai ir bičiuliai prisipažindavo, kad juos ir vėl KGB buvo sučiupęs, ir jie vėl apie mane ir mano veiklą prirašė pranešimų.
Aš juos dar paragindavau: „Viską verskit ant manęs, nes jau blogiau būt negali“. Bet svarbiausia – KGB neuždarė šaltinių, nors tikrai žinojo, kas ir iš kur savo laikraščiais pas mane atvažiuoja. Net neabejoju, kad manęs nelietė dėl pinigų.
Vėliau vienas kagėbistas prisipažino:„Petrai, dėl tavo veiklos mes „pasidarėme“ pirmąjį milijoną“. O tą milijoną „pasidarė“ tie, kurie tuo metu kontroliavo Lietuvos spaustuves. Aš sumokėdavau tiems, kurie spausdindavo laikraščius, o kagėbistai iš jų pinigus atimdavo“.
KGB operatyvinės ir tarnybinės veiklos ataskaitoje, kurioje surinktos žinios apie P.Vaitiekūno veiklą iki 1990 m. ir kurią jam neoficialiais keliais pavyko gauti 1996 m. kovo 12 d., nurodyta, kad buvo atlikti operatyviniai veksmai „objekto „Maliar“ („Tepliorius" – Red.) atžvilgiu, kurių sudėtyje galima įžvelgi tėvynės išdavimą ir špionažą, o pranešimai ir visa sekimo medžiaga buvo pateikiama asmeniškai tuomečiam KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui.
Namie – pasiklausymo aparatūra
„Manau, kad KGB manęs suimti tiesiog nespėjo, bet sekė nuolatos. Mano namuose, kai nieko nebuvo, net sumontavo pasiklausymo aparatūrą. Ir kaip tyčia tą dieną atvažiavo mano tėvai, turėję buto raktus“, – linksmai pasakojo P.Vaitiekūnas.
Nors pasiklausymo „blakes“ kagėbistai buto sienose įmontavo taip profesionaliai, kad jam jų rasti nepavyko ir vėliau butą Pašilaičiuose pardavė su visa ta įranga, operacija vyko ne itin sklandžiai.
P.Vaitiekūno tėvai, atvažiavę pas sūnų, pirmiausia sutriko, pamatę namo laiptinėje kažką elektros skydelyje krapštantį milicininką.
Užlipę iki buto niekaip negalėjo atsirakinti durų, o milicininkas juos apkaltino neva bandant įsilaužti į svetimą butą.
Tėvai kaipmat buvo nuvežti į nuovadą, apklausti, o paskui sugrįžę prie sūnaus buto turėtais raktais be jokių trukdžių atsirakino duris. Juk operacija jau buvo baigta!
Aušra nepriklausė nuo gaidžio giedojimo
„Aušra tekėjo nepriklausomai nuo to, giedojo gaidys, ar ne. Bet kai gaidys giedojo, žmonės kilo, o laisva spauda ir buvo tas gaidys, kuris visus žadino“, – lakoniškai įvertino savo leidybinę veiklą P.Vaitiekūnas.
O kiek, svarstė jis, reikėjo žmonių, kad pasikeistų tokios imperijos, kaip buvusi SSRS, gyvenimas? Dabar jau akivaizdu – tada pakako vieno, tuomečio genseko Michailo Gorbačiovo. Jis pradėjo savo perestroiką ir SSRS ėmė byrėti.
„Bet jeigu Gorbačiovui užtektų drąsos atsiprašyti Lietuvos už tragiškus 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir paaiškinti, kaip gi jis tą naktį miegojo, šiandien mes į jį žiūrėtumėm visai kitaip“, – svarstė P.Vaitiekūnas.
Archyvą reikėtų suskaitmeninti
Išsaugotus Lietuvos ir buvusios SSRS respublikų nepriklausomų laikraščių maketus, šiuo metu jau tapusius unikaliu archyvu, P.Vaitiekūnas labai norėtų suskaitmeninti: kad nepražūtų ir su jais būtų įmanoma susipažinti tiems, kurie galbūt kada nors studijuos Lietuvos naujausių laikų istoriją.
Jis iki šiol yra išsaugojęs net tik dalies laikraščių maketus, bet ir jų leidėjų skolų raštelius, nes kai kurie taip ir nesusimokėjo už leidybą: „Aš privalėjau atsiskaityti Sąjūdžiui ir tikrai nenorėjau būti apkaltintas sukčiavimu ar nesąžiningumu, panaudojant jo pinigus už laikraščių spausdinimą.
Tie rašteliai buvo vieninteliai dokumentai, kuriuos saugojau, o visa kita tuoj pat sunaikindavau. Tuo, kad rašteliai galėjo būti padirbti, manęs niekas negalėtų ir šiandien apkaltinti, nes jie būdavo surašomi ant vadinamųjų skaičiavimo mašinų perfokortų, kurių jau seniai nebėra“.
Tačiau yra buvę ir taip, kad P.Vaitiekūnas atspausdindavo net po keliolika tūkstančių egzempliorių, bet užsakovai jų atsiimti neatvažiuodavo. Taip ir likdavo stirtos laikraščių, už kuriuos tekdavo susimokėti pačiam „Maliarui“.
„Visas institutas žinojo, kuo aš užsiimu, tik gaila, kad niekas tais laikais nefotografuodavo. Nė vienos nuotraukos neturiu.
Dar labiau gaila, kad likęs institute archyvas buvo sunaikintas. Kai aš jau buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, man skambindavo buvę kolegos ir prašydavo, kad iš sandėliuko išsivežčiau savo „makulatūrą“, bet aš neturėjau kur jos dėti.
Buvo išvežta ir sunaikinta net du sunkvežimiai unikalios medžiagos. O reikėjo tą sandėliuko „makulatūrą“ atiduoti archyvams. Dabar namie turiu tik jo likučius“, – apgailestavo P.Vaitiekūnas.
Bet gal ir tų likučių pakaks jo memuarams?
