Vis dėlto labai širsti ant valdžios, kad norima apsidrausti, nėra ko. Nors renginių sumažėjo, svarbiausia, kad šventė ateitų į visų Lietuvos gyventojų širdis ir protus.
Kuo daugiau metų prabėga nuo istorinio įvykio, tuo labiau blėsta liudininkų anuomet išgyventi jausmai, retėja ir jų gretos, o kasmet pasikartojantys šventiniai renginiai gali tapti rutina.
Taigi jubiliejai – gera proga apvalyti rutinos dulkes nuo tautai brangių datų, giliau suvokti jų prasmę ir apmąstyti šalies nueitą kelią, pažvelgti į ateitį.
Prieš porą metų švęstas modernios Lietuvos valstybės gimimo šimtmetis sustiprino didelės dalies visuomenės patriotinę dvasią, atgaivino didžiavimosi savo šalimi jausmus.
Ar tai įvyks ir minint Kovo 11-osios 30-metį?
Data gerokai mažiau nutolusi nei išsivadavimą iš carinės Rusijos priespaudos simbolizuojanti 1918 metų vasario 16-oji, daugybė žmonių prisimena ir kovas su Maskva, kuriose patys dalyvavo, ir viltis, sietas su Lietuvos valstybės atgimimu.
Žmonių lūkesčiai vykstant istoriniams lūžiams dažnai pranoksta realybę. Kaip liudija istorija, po revoliucinių įvykių visuomet ateina ir nusivylimo banga.
Atkūrus nepriklausomybę tikėtasi, kad po kelerių metų Lietuvoje žmonės gyvens kaip Švedijoje, nors tai buvo naivios viltys. Tai viena priežasčių, kodėl atkurtos Lietuvos kelias vertinamas prieštaringai.
Naujausias bendrovės „Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad 58,1 proc. gyventojų patenkinti tuo, kaip pasikeitė gyvenimas šalyje per tris dešimtmečius, bet 28,4 proc. teigia esantys nusivylę pokyčiais.
Tai nestebina, tyrimo rezultatai netgi palankesni, nei galima spręsti iš viešojoje erdvėje sklandančių pasipiktinimo politikais, nepasitenkinimo socialine padėtimi nuotaikų.
Greta pasididžiavimo, kad mūsų šalis, tapusi NATO ir ES nare, sparčiai modernėjo ir pagal demokratijos bei ekonomikos plėtrą gerokai pralenkė daugumą kitų buvusioje sovietinėje imperijoje kalintų tautų, dabar visuomenėje gausu ir saviniekos, bambėjimo, kad Lietuva ne aukštyn kyla, o ritasi žemyn.
Po ilgesnės pertraukos į Lietuvą atvykę užsieniečiai kalba apie didžiulę šalies pažangą ir modernias permainas.
Kad mūsų gyvenimo lygis ir kokybė kyla, patvirtina ir statistika. Lietuvos ekonomika per narystės ES metus išaugo labiausiai Bendrijoje, bendrasis vidaus produktas pagal perkamąją galią skaičiuojant vienam gyventojui viršijo 80 proc. ES vidurkio – pralenkėme Portugaliją ir susilyginome su Estija, kurią iki šiol vis laikome sektinu pavyzdžiu.
Maža to, sostinės regionas šiuo požiūriu jau net pranoko ES vidurkį. Bet žmonės žiūri ne į skelbiamus statistikos rodiklius, o į savo pinigines ir jų turinys anaiptol ne visus džiugina.
Objektyviai vertinant, žmonių pajamos smarkiai išaugo, ypač per pastaruosius keletą metų. Tačiau ne visi jaučia gyvenimo gerėjimą, nes kilo ir kainos. Skurdas, socialinė atskirtis niekur nedingo. Metai iš metų į tai baksnoja savo ataskaitose Europos Komisija, nors Lietuvos politikai ir patys puikiai žino šias šalies bėdas.
O ryškiausias socialinių problemų įrodymas – tai ketvirtadaliu šalies gyventojų skaičių sumažinusi emigracija.
Buvo galima numatyti, kad, atsivėrus sienoms ir atsiradus galimybei teisėtai gyventi ir dirbti turtingose ES šalyse, geresnio gyvenimo ieškoti į jas patrauks šimtai tūkstančių lietuvių.
Iš pradžių ir dešimtį kartų siekiantys uždarbio skirtumai ilgainiui ėmė mažėti, bet atotrūkis tarp darbo apmokėjimo svetur ir namie iki šiol išlikęs nemažas, juo labiau kad labai netolygiai plėtojosi Lietuvos regionai.
Itin daug žmonių emigravo iš kaimiškųjų rajonų, kur išvis trūksta darbo vietų arba mokama tik minimali alga.
Pagal „Vilmorus“ tyrimą, labiausiai nepatenkinti pokyčiais vyresnio amžiaus žmonės, ypač pensininkai, taip pat žemesnio išsilavinimo, mažiausias pajamas gaunantys asmenys, o jaunesni, daugiau uždirbantys, geriau išsimokslinę gyventojai daug palankiau vertina Lietuvos 30 metų kelią.
Ar buvo įmanoma išvengti tokios socialinės atskirties ir ją lydinčių pesimistinių nuotaikų?
Viena vertus, panašūs procesai vyko visose buvusio sovietinio lagerio šalyse, jos visos iš pradžių neišvengė smarkaus ekonominio nuosmukio ir jį lydėjusios socialinės atskirties, kita vertus, Lietuva patyrė vienus didžiausių sukrėtimų.
Vykstant privatizacijai daugybė įmonių atsidūrė ne jas pritaikyti rinkos sąlygoms, o praturtėti siekusių asmenų rankose, dėl staigaus kolūkių išardymo socialinė nelygybė išplito kaime, didelė jo gyventojų dalis neįstengė sukurti savo ūkių ir buvo įstumta į skurdą.
Bet tai jau istorija, kurios rato atgal niekas neatsuks.
Dabar reikia garantuoti tolesnę sparčią ekonomikos plėtrą, mažinti socialinę atskirtį ir pirmiausia naikinti ypač žmonėms akis badantį neteisingumą.
