Tai reikėtų daryti, jei būtų ir kita Vyriausybė. Pagalba, savaime suprantama, gali būti įvairi: protu, kas pajėgia, – pinigais, o dažniausiai – pilietiniu susipratimu. Pastarosios paslaugos iš savo gyventojų prašo beveik visos pasaulio valstybės, kad ir koks režimas ten būtų. Savo ruožtu gyventojai iš valdančiųjų pageidauja neskėsčioti bejėgiškai rankomis, nori aiškaus veiksmų plano, ryžtingų sprendimų.
Jei to nesulaukiama arba sulaukiama, bet pavėluotai, klaidų negalima dėl šventos ramybės nematyti – kritika netgi privaloma. Bet ji vis tiek jau turėtų būti kitokia nei eiliniais politinių kautynių ar rinkimų kampanijų metais. Pirmiausia tai susiję su pasirinkta leksika.
Niekas nesudarys žodyno, kaip grėsmės akivaizdoje reikėtų vertinti valdžios veiksmus, bet tokią leksiką, kokią sau leido kadenciją baigusi prezidentė D.Grybauskaitė ministro A.Verygos atžvilgiu, aš laikau morališkai nepriimtiną. Nepriimtiną ne todėl, kad ministras nedaro klaidų (kaip D.Grybauskaitė, savo pačios vertinimu, per dešimt vadovavimo valstybei metų), o todėl, kad dabartinė Lietuvos gyventojų išrinkta valdžia, nepaisant vadovavimo nesėkmių, vis tiek nėra „politikų šutvė“, kurią galima spardyti ir spjaudyti.
Galbūt vadovavimą kovai su pandemija, kovai, kuri jau nebėra vien medicininių priemonių lygmenyje, o pamažu apima vis platesnį valstybės gyvenimo aspektą, ypač žvelgiant į ateitį ir keliant esminį klausimą – o kas po to, ir turėtų perimti Vyriausybė, tai ir padaryta, bet A.Veryga įžeidinėjimo „zoologiniais terminais“, kaip dar labai delikačiai buvo pastebėta, nenusipelno.
Net jei kovojant su bjauriuoju užkratu yra akivaizdžių taktinių nesėkmių, vis tiek A.Verygos komanda, o ir didžiulė gydytojų armija, policija, taip pat visų lygių politikai, privalantys posėdžiauti ir priimti sprendimus, verti pagarbos, nes jie aukojasi, nors ne vienas galėtų pasislėpti ir pratūnoti grėsmės laikus vienkiemyje, sodyboje ar sodo namelyje. Visi jie yra rizikos zonoje.
Beje, premjero S.Skvernelio viešai ištarti žodžiai, kad ne visi parvykstantieji pavadintini žmonėmis, net ir suprantant, apie kokio tipo kai kurių atvykstančiųjų elgesį kalbama, ydingi etiniu požiūriu ir pavojingi politiniu, nes tuos žodžius galima pritaikyti visiems sugrįžtantiems. Vyriausybės vadovas bus priverstas aiškintis, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti, o tai jau bloga eiga.
Daug kalbama apie klaidas ir sugebėjimą mokytis, o dar aršiau, jau su politinėmis pasekmėmis, bus diskutuojama (jeigu tik tinka šis žodis) grėsmei atsitraukus, susitraukus, pritilus, bet jau akivaizdu, kad virusui galutinai nenumirus. O kas tas gudrusis ar gudrieji, kurie žino, kaip iš tikrųjų reikia elgtis ir veikti? Klaidą ar teisingą veiksmą įmanoma nustatyti tik lyginant. Dabar Azija lyginama su Europa pastarosios nenaudai, nors visi žinome, kurioje geografinėje vietoje prasidėjo viruso kelionė. Tačiau vertinimai iš esmės gali pasikeisti rudenį arba tuo metu, kai viruso ištakų šalyje gali kilti naujos bangos, o Europa jau bus suradusi būdą ir priemones panašioms grėsmėms įveikti.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad yra klaidų, kurios nuolat kartojamos ir beveik tradiciškai iš jų nesimokoma. Aiškėja, kad informacija iš JAV žvalgybos tarnybų apie tikėtiną epideminį iššūkį net visam pasauliui buvo gauta dar praėjusių metų rudenį, bet dėl žinybinės vidinės kovos ji pateko į stalčių. Tai sena tema, keliaujanti per visą žvalgybos įvairiose valstybėse istoriją. Kodėl žvalgybinė informacija, galinti suvaidinti lemiamą vaidmenį daugelio žmonių, net pasauliniu mastu, likimuose, dėl kokių nors priežasčių numarinama?
Atsakymas lyg ir aiškus: nepasitikėjimas, kautynės tarp valstybių, blokų, aljansų. Regis, Antrasis pasaulinis karas galėjo daug ko išmokyti. Ne. Kilo šaltasis karas. Žlugo ir tas. Deja, kaip matome, tik trumpam. Ar kas nors pasikeis santykiuose tarp valstybių po pandemijos, kurią A.Merkel vadina didžiausia grėsme po Antrojo pasaulinio karo?
Realistiškai manau, kad nepasikeis. Rusija, ne be akivaizdžios ir visiems suprantamos politinės potekstės, pasiuntė penkiolika lėktuvų (oficiali informacija) padėti kovoti su koronavirusu į Italiją. Ne per prievartą, abipusiu sutarimu pasiuntė.
Pasigirdo autoritetingų vertinimų, kad tai smūgis NATO ir, ko gero, Italija nebebalsuos už sankcijas Rusijai. Girdėdamas tokią žinią eilinis pilietis krapšto pakaušį: kas svarbiau – politika ar pagalba? Ar diferencijuotos pagalbos politika? Ir ne tik pagalbos. Iranas, vis labiau dūstantis nuo pandemijos, nepriima pagalbos „iš blogų rankų“.
Santykių tarp valstybių požiūriu sudomino prezidento G.Nausėdos ir VSD generalinio direktoriaus D.Jauniškio spaudos konferencija. Kadangi per ją nieko konkretaus nebuvo pasakyta, supratau: renginys skirtas pademonstruoti, kad prezidentas naujuoju VSD vadovu skirs dabartinį.
Tačiau vien tuo konferencija negalėjo pasibaigti. Ne pirmi metai žinome, kad VSD ataskaitoje apie grėsmes valstybei Rusija ir Kinija turi stabilias pozicijas. Žurnalistui paklausus, kaip dabar būtų vertinamos mintinai žinomų valstybių vaidmuo Lietuvos saugumo atžvilgiu, kai Rusija ir Kinija teikia pagalbą NATO narei, atsakymas buvo paprastas: pagalba ir yra pagalba, o geopolitika ir yra geopolitika.
Kitaip tariant, prezidentas ir VSD vadovas visuomenei pasiuntė dvi žinias: vieną gerą, kitą – „normalią“. Geroji žinia – pandemija vis tiek baigsis, „normalioji“ – politikoje grįšime ten, kur ir buvome.
