Bet jie grįžta čiulbėdami, krauna lizdus vaikams, kleketuoja poruodamosios gervės, išdidžiai įsikuria gulbės, susisukdamos meilės guolius būsimos gyvybės pradžiai.
Tuoj bus pilkesnių dienų. Nuoš lietūs. Po jų pakvips žemė. Prabus gėlės. Sužels vešli žolė. Nusiplaus nuo dulkių gatvės. O gal lietus nuplaus ir mūsų pykčių dulkes?
Karantinas tik prasideda. Matyt, dar reiks ištverti mėnesį, gal net du. O taip norisi prakaukšėt gatvelėmis, pavasario vėjui plaikstant sijoną ir plaukus! Užuost iš kavinukių sklindantį kavos kvapą. Nusipirkt iš sutūpusių prie parduotuvių močiučių puokštelę lauko gėlyčių, prisėst lauko kavinėj, atsukt veidą į saulę ir šypsotis. Taip norisi sutikt ir apsikabint draugus. Pataukšt kad ir nesąmones, bet nusijuokt.
Nerūpestingo pavasario neturėsim. Bet pavasaris mums dovanoja gal dar didesnę vertybę. SUPRATIMĄ. ATSAKOMYBĘ UŽ SAVE IR KITĄ. GERUMĄ. KANTRYBĘ. MEILĘ ARTIMAM.
Mes negalime vieni kitiems nusišypsoti, nes viešumoje mūsų veidus dengia kaukės. Tik medžiaginės. Nes liga nušlavė nuo mūsų kitas, kuriomis mes dangstydavomės. Ir po medžiaginėmis kaukėmis, noriu tikėti, mes esame tokie, kokie esame iš tiesų. Tikri. Ir jomis užsidengę mes šypsomės kitam, sutiktam. Pakeldami ranką ir pasisveikindami- mes kartu, mes įveiksime.
Tuoj Velykos, Atgimimo šventė.Didžiausia metų Šventė. Užsidengę kaukėmis, atlapokime vieni kitiems širdis.
Užbraukime storą brūkšnį visiems piktiems, neigiamiems komentarams. Jau viską išsakėme, išbarėme, iškritikavome. Nebekeikime vien tam, kad iškeiktume. Sustokime. Kritika buvo teisinga, bet nustokime mojuoti šakėmis po mūšio. Nebesimaitinkime pykčiu.
Valstybė, vyriausybė dirba mums. Gal pradžioje klupinėdama, bet būkime kantresni. Neklysta tik tas, kuris nedirba. Leiskime Vyriausybei dirbti. Nes ten ne antžmogiai. Jiems taip pat reikia jėgų ir mūsų palaikymo.
Kas dieną padėkokime medikams, kurie dirba nepaisydami grėsmių. Dirba mums. Pareigūnams, kuriuos grįžę kai kurie piliečiai linkę apspjaudyti. Pareigūnas nusišluostys ir dirbs toliau. Mums.
Parvežti iš visur piliečiai, net jei dalis jų negali vadintis piliečiais. Pamaitinami stokojantys maisto. Atkeliavo reagentai. Izoliuojami rizikos grupės žmonės.
Nepatogumų daug. Nezyskime. Mes išdidi tauta. Seneliai, tėvai ištvėrė Sibirus. Dabar sunkus metas mūsų kartai. Ištverkime.
Viskas bus gerai. Pakartosiu ką esu rašiusi anksčiau. Yra tik vienintelis vaistas nuo šios ligos- mūsų ATSAKOMYBĖ. GERUMAS. KANTRYBĖ. PAKLUSNUMAS. Ir svarbiausia, kaip dainavo dar Bitlai, mums visiems reikalinga MEILĖ.
Kadangi aš tik žurnalistė, o ne poetė, tai leisiu sau percituoti Salomėjos Nėries eiles:
Ir vienąkart , pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Mane tu vėl surasi...
Surasi mus visus.
