Buvo kalbama apie daug ką, globalius ir lokalius, kartais ir nemalonius procesus – socialinę atskirtį, net Nobelio premijos laureatų prognozuojamą artėjančią ekonominę krizę, emigraciją, švietimą, Rusiją, Kiniją, hibridinius karus, ES ateitį, finansavimą daugiau, nei NATO prašo, klimato kaitą, išskyrus primityvų dalyką – kažkokį mikrobą iš primityvaus gyvūno, kuris guldo ant menčių visą pasaulį.
Vienas po kito sproginėja Lietuvos ateities vizijų balionai, tarp jų ir „gerovės valstybės“. Nepavydėtina prezidento G.Nausėdos padėtis. Nepavydėtina ne todėl, kad prezidentas kol kas visiškai neprognozuojamoje situacijoje reikiamu metu nesumotų, ką pasakyti.
Realaus situacijos vertinimo sklandžia kalba, žmonių raminimui ar Vyriausybės bei Seimo pabarimui žodžių nepritrūks, bet visuomenė lauks ne žodžių, o veiksmų, vadovavimo, lyderystės.
Žiniasklaidoje pasirodė ironiškas skelbimas: IEŠKOMAS... PREZIDENTAS. Be teksto aišku, ką norima pasakyti. Demokratinės, teisinės valstybės požiūriu G.Nausėda dirba Konstitucijos rėmuose ir įgaliojimų neviršija, bet daug kam tokio veikimo atrodo per mažai, nes dešimt metų piliečiai buvo auklėjami, kad prezidentas turi tiek valdžios, kiek jos pasiima.
Jeigu tos „valdžios“ nepasiimi, vadinasi, esi silpnas. Ir pandemijai lyg A.Durerio kūrinyje „Riteris, mirtis ir velnias“ šuoliuojant per Europą įvesti tvarką „tvirta ranka“ noras tik stiprės. Visose prezidentinėse valstybėse prezidentai imasi asmeniškos lyderystės ir griežto vadovavimo, kartais net iki smulkmenų, paaiškinant gyventojams karantino sąlygas ir bausmes jų nepaisant.
Bet ir parlamentinėse respublikose kalasi autoritarinio valdymo daigai. Vengrijos parlamentas nusprendė, kad premjeras V.Orbanas galės vienasmeniškai vadovauti šaliai dekretais ir įsakais ypatingosios situacijos metu, o pastaroji be balsavimo parlamente galės būti pratęsta neapibrėžtam laikui. Į tai sureagavo Liuksemburgo užsienio reikalų ministras, net pareiškęs, kad Vengrijos vyriausybei neturėtų būti leista posėdžiauti kartu su kitų ES narių institucijomis.
Savaime aišku, Vengrija savo sprendimo nepakeis ir laikui bėgant sulauks kitų ES valstybių visuomenės tylios paramos. Lietuvoje – taip pat, ypač po skandalingo Seimo posėdžio antradienį, kai medikai, esantys priešakinėse kovos su pandemija fronto linijose, nesulaukė paramos. Mano manymu, tai didžiausia ir šiurkščiausia Seimo klaida, kurią prezidentas pavadino fiasko, po epidemijos įžengimo į Lietuvos teritoriją. Neatmestina, kad gali atsirasti prezidento išplėstinių galių projektas. Seimas, politinės partijos jo net nepradės svarstyti, bet visuomenėje tokia galimybė funkcionuos ir dar nežinia, kuo svarstymai baigsis.
Tai priklausys nuo kitų ES valstybių elgesio ir jų visuomenės nuotaikų kaitos. O pastarosios gali būti labai permainingos. Kol sprendžiamos medicininės kovos su pandemija problemos, žmonės gyvens braižomų kreivių su pikais ir nusileidimais nuotaikomis. Logistikos problemos anksčiau ar vėliau sutvarkomos.
Tačiau vis dažniau kalbama apie milžinišką ekonominį nuosmukį, lyginant ne tik su 2008 m., bet ir su 1930 m., kai Didžioji depresija buvo tarsi preliudija Antrajam pasauliniam karui. Ir tai nėra būrimas iš kavos tirščių. Antrasis pasaulinis karas, aiškinant pandemijos pasekmes, minimas ne tik įvairiuose politologų tekstuose, bet ir ryškių Europos politikų pareiškimuose, o neseniai – ir JT vadovo vertinime.
Būtų kvaila į šias mintis nekreipti dėmesio. Išskyrus bravūrišką Baltarusijos „pirmininko“ elgesį, visos pandemijos paliestos valstybės susirūpinusios žvelgia į ateitį.
Augantis nedarbas, bankrotai, senkantys valstybių paramos gyventojams ištekliai, neprognozuojama ateitis, net jeigu grėsmė laikinai pasitrauktų, prastėjanti žmonių psichologinė atmosfera, o juo labiau neaiškūs santykiai tarp didžiųjų šalių turės neigiamos įtakos visoms gyvenimo sritims. Atitinkamai formuosis ir gyventojų reikalavimai savo valdžioms.
Daug kas dar naiviai įsivaizduoja, kad praūžus audrai, nors ir gerokai apniokojus aplinką, gyvenimas sugrįš į senas vėžes, o atėjus rinkimų metui išgąstį pamiršę piliečiai apsimiegoję susirinks prie balsadėžių įmesti savo pasirinkimo už atsitiktinį, prieš valandą nusižiūrėtą kandidatą į renkamą politikos postą. Manau, nerūpestingo balsavimo tradicija pradės keistis.
Rinkimai į Seimą rudenį pateko į unikalią psichologinę zoną. Galima drąsiai teigti, kad tradicinė trijų dešimtmečių rinkimų kampanija neįvyks. Net jeigu būtų paskelbta galutinė pergalė prieš pandemiją (tai garantuotai neatsitiks), ir tada dingtų tradiciniai kandidatų susitikimai su rinkėjais.
Agitacija ir savęs gyrimas vyks elektroninėje erdvėje. Dar nemaža dalis vyresnio amžiaus rinkėjų lauks nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų neatsitraukiančių vaikų ar anūkų patarimo. Kai ką patars nuolat skelbiami partijų ir politikų reitingai.
Tačiau esminė problema bus kandidatų į politikus idėjos. Ką siūlys žinomos ir nežinomos partijos? Pribaigti vis dar pasislėpusį daug gyvybių nunešusį ir ekonomiką sugriovusį virusą? Atkurti vertą ES narės gyvenimą ir vėl žengti į gerovės valstybę? Galbūt. Sustiprinti demokratiją? Štai šituo tikėjimu abejoju.
