Antakalnyje gyvenančio 54 metų Algirdo motina buvo jau garbaus amžiaus, sunkiai sirgo, todėl artimieji buvo susitaikę su jos netektimi.
Moteris mirė prasidėjus karantinui, todėl apie jokias porą dienų trunkančias atsisveikinimo su velione procedūras nebuvo net kalbų. Viską reikia daryti greitai – tokia laidotuvių karantino metu tvarka.
Reikia greitai suktis
Motina mirė sekmadienį. Pirmadienį Algirdo laukė organizaciniai reikalai, o antradienį velionė buvo pašarvota laidojimo namuose Olandų gatvėje.
Karstas buvo uždarytas – tokios buvo rekomendacijos dėl koronaviruso grėsmės, nors motina mirė visai ne nuo jo.
Šermenims buvo skirta viso labo 2 valandos – nuo 10 iki 12 val. Algirdas pasirinko didžiausią laidojimo namų salę, kad atvykusieji atsisveikinti su mirusiąja vienas nuo kito būtų kuo didesniu atstumu.
Nors Algirdo giminė didelė, daugelis pabūgo važiuoti iš namų. „Per porą valandų apsilankė kokie 20 žmonių. Visi su veido kaukėmis, jokių apsikabinimų, rankų paspaudimo, užuojautos žodžių. Vieni kitiems per atstumą palinksėjome galva, ir tiek“, – pasakojo Algirdas.
Kita vertus, vilniečio nuomone, tokios pagreitintos šermenys turi ir privalumų, nes nebėra ilgo kūno eksponavimo, jo aptarinėjimo, ar gražiai mirusysis atrodo, nebelieka ir dvi dienas širdį draskančio sielvarto, neįleidžiami ir giedotojai. Porą valandų tylaus graudenimosi – ir kūnas jau kapinėse.
Kunigas irgi neatvyko – karantinas. Buvo galimybė laikyti mišias už mirusiąją vienam kunigui tuščioje bažnyčioje, artimiesiems laukiant lauke, už uždarytų durų, tačiau toks mišių formatas Algirdui nepasirodė patrauklus.
Motina buvo laidojama Saltoniškių kapinėse Šeškinėje. „Žinodamas, kokie mieste transporto srautai, planavau, kad kapines iš Olandų gatvės pasieksime per kokias 40 minučių.
Tačiau, mano nuostabai, ten atsidūrėme jau po 12 minučių. Neapskaičiavau, kad karantinas išlaisvino miestą nuo automobilių kamščių“, – sakė vilnietis.
Gedulingų pietų, suprantama, irgi nebuvo. Iš kapinių grįžęs į namus Algirdas vienas išsikepė kepsnį, įsipylė vyno ir uždegė žvakę. Laidotuvės baigtos.
Mišias aukoja be artimųjų
„Tai sunkus laikotarpis ir mirusiųjų artimiesiems, ir mums, kunigams“, – pripažino Šv.arkangelo Rapolo parapijos klebonas Miroslavas Grabovskis.
Mišios už mirusiuosius dabar aukojamos rytais uždaroje bažnyčioje. Joje meldžiasi tik kunigas, zakristijonas ir vargonininkė. Tačiau tikintieji gali jas stebėti feisbuko paskyroje.
Ten kasdien iš Šv.arkangelo Rapolo bažnyčios taip pat transliuojamos ir kitos, ne gedulingos, pamaldos.
Mirusiuosius šios bažnyčios vikarai palydi tik kapinėse. Iš jų atsiliepimų M.Grabovskiui teko girdėti, kad laidotuvininkai laikosi karantino taisyklių, susirenka prie kapo duobės tik keli, patys artimiausi.
M.Grabovskis priminė, kad tuo metu, kai neaukojamos mišios, į bažnyčią pasimelsti tikintieji turi galimybę ateiti.
Paklaustas, ar parapijos tikintieji telefonu kreipiasi dėl velykinės išpažinties, M.Grabovskis priminė, kad jos terminas pratęstas iki birželio 29-osios. Tad dabar skubėti nereikia ir tikintieji tai žino.
Tačiau sunkiems ligoniams suteikti Paskutinio patepimo sakramento kunigai vis dėlto atvyksta.
Negali paspausti rankos
Šv.Juozapo (Pilaitės) parapijos klebonas Ričardas Doveika taip pat pripažino: žmonėms ypač skaudu, kad tikintį artimąjį turi laidoti be kunigo, tai atrodo neįmanoma. Jie negali oriai su mirusiuoju atsisveikinti.
Tačiau tokios yra vyskupų nurodytos veiklos gairės kunigams. Jie ne tik laidotuvių mišias aukoja nedalyvaujant mirusiojo artimiesiems, bet ir neišlydi velionio iš šarvojimo salės.
Kunigas per laidotuves patarnauja tiktai kapinėse: pasitinka kortežą, atlieka apeigas – tokia yra instrukcija.
Dabar tikrovė yra tokia: net kapinėse kunigas gedinčiam tikinčiajam negali paspausti rankos. Tai pakeitė užuojautos, ramybės palinkėjimas galvos palenkimu.
Į šarvojimo sales nebeina
Kalbėdama apie laidotuvių pokyčius laidojimo paslaugų įmonės „Nutrūkusi styga“ vadovė Gražina Tumosienė pabrėžė padidėjusį žmonių sąmoningumą: „Žmonės patys supranta, kad tokiomis sąlygomis nereikia šarvojimo salėje praleisti nuo 10 iki 22 valandos, o kitą dieną – nuo ryto iki išlydėjimo. Jų nereikia raginti.“
Tai pastebėjo ir Vilniaus laidojimo namų „Ligamis“ komercijos direktorius Bronislovas Polonskis: karantino metu atsisveikinančiųjų skaičius smarkiai sumažėjo, nebeateina kaimynai ar šiaip pažįstami.
Jie nesibūriuoja šarvojimo salėse, juolab kad mirusiojo patys artimiausi žmonės tuo suinteresuoti.
Tad dabar prie karsto ar urnos vietoj pusšimčio atsisveikinančių asmenų būna 5 ar 7, o atsisveikinimo laikas neretai nuo dviejų dienų sutrumpėja iki pusdienio.
Kitų norinčiųjų atsisveikinti su mirusiuoju prašoma atvykti tik išlydėjimo lauke metu ir į kapines vykti savo transportu.
Taip pat nebeliko gedulingų pietų tradicijos renkantis prie vieno stalo. Tad laidotuvėse nebelieka nereikalingo šurmulio, skausmą ir netektį kiekvienas atsisveikinantis asmuo išgyvena stipriau.
G.Tumosienė tvirtino, kad visi atėję atsisveikinti žmonės dėvi kaukes, apsaugines pirštines, atsineša dezinfekcinio skysčio, turi vienkartinių nosinių ir ašarų nebraukia ranka.
„Išmintingai elgiasi ir kunigai – jie mirusiuosius palydi tik lauke, kapinėse. Kas būtų, jei į šarvojimo salę sugužėtų būriai vyresnio amžiaus žmonių, kvėpuotų kunigui į nugarą?“ – gyrė dvasininkus „Nutrūkusios stygos“ savininkė.
B.Polonskis pridūrė, kad artėjama prie to, jog atsisveikinimas su mirusiuoju šarvojimo salėse išvis nebevyktų.
Karstas būtų vežamas iškart į kapines: „Mes taip pat už tokį pokytį, nes bus saugesni laidojimo namų darbuotojai.“
Tradicijos – iš užsienio
Kita vertus, laidotuvių trumpėjimą Vilniaus laidojimo namų „Ligamis“ komercijos direktorius pastebėjęs jau prieš karantiną.
Jis manąs, kad šis pavyzdys į Vilnių atkeliavo iš Vokietijos, kur laidojimo paslaugos yra vienos brangiausių Europoje, o mirusiojo giminės brangina ir savo laiką. Todėl šarvojimo salėse toje šalyje vis dažniau atsisakoma.
Mirusieji vežami į kapines, o artimieji laidotuvių dieną susirenka pasidalyti prisiminimais. Panašiai laidotuvės vyksta ir Airijoje, iš kurios taip pat sugrįžo nemažai vilniečių. Ar jie atsivežė šios šalies tradicijas? Kol kas sunku pasakyti.
Airijoje laidotuvių tradicijos perimtos iš keltų. Jie tikėjo, kad mirusiojo siela iškeliauja į geresnę vietą, todėl tai ir reikia švęsti, o ne liūdėti ir verkti.
Todėl Airijoje laidotuvininkai dalijasi linksmais prisiminimais, istorijomis apie mirusįjį, jei būna geras oras, susirenka lauke. Taip laidotuvės tampa panašios į linksmą vakarėlį.
Tai B.Polonskis iliustravo ir anekdotu: „Kuo airiškos laidotuvės skiriasi nuo vestuvių? Per airiškas laidotuves šoka ir geria vienu žmogumi mažiau.“
B.Polonskis jau girdėjęs ir prašymų surengti ekologiškas laidotuves. Užsakomas chemikalais ir dažais nepadengtas karstas, natūralūs audiniai, per tokias laidotuves vengiama gėlių, kurioms auginti taip pat naudojami chemikalai.
Ekologiškas laidojimo būdas atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose jau veikia beveik pusšimtis aplinkos neteršiančių kapinių.
Dažniau kremuos palaikus?
G.Tumosienė sakė, kad karantino sąlygomis prašymų kremuoti palaikus nepadaugėjo. Tačiau jau pasitaikė atvejų, kai „Nutrūkusios stygos“ darbuotojų vilniečiai prašė vežti kremuoti mirusiuosius prieš tai su jais neatsisveikinę. Tai atvežus urną jie padarysią vėliau.
„Nutrūkusios stygos“ vadovė pripažino, kad jeigu karantinas bus skelbiamas ilgesniam laikotarpiui, kremavimo paslaugų poreikis padidės. Kol kas daugiau vilniečių renkasi laidoti artimuosius įprastu būdu.
O B.Polonskis sako nepastebėjęs, kad karantino sąlygomis kremavimo paslaugos populiarumas būtų išaugęs: „Netekus žmogaus artimiesiems ir taip sunku. Todėl jei jau šeimoje kas nors mirė, pageidaujama tą pačią savaitę ir palaidoti.“
Todėl nepadaugėjo ir prašymų urnas su pelenais pasaugoti laidojimo namuose.
Nežinomus žmones laidoja kartą per metus
Vilniaus laidojimo namų „Ligamis“ darbuotojams įprasta rengti laidotuvių procesijas nedalyvaujant artimiesiems. Mat ši įmonė laidoja neatpažintus asmenis, taip pat tuos vilniečius, kuriuos išlydėti atsisako artimieji. Jų palaikai kremuojami – tokios yra taisyklės.
Palaidoti mirusiuosius atsisako turintys problemų dėl priklausomybės ligų asmenys, gyvenantys toli užsienyje, taip pat neturintys pinigų.
Būna ir taip, kad pareigūnams nepavyksta rasti mirusiojo giminių. Tokiais atvejais lėšų paskutinei kelionei skiria savivaldybė.
Siekdami padėti surasti mirusiųjų artimuosius laidojimo namai prieš pusmetį feisbuke paskelbė iniciatyvą „Surask artimą“. Taip jau pavyko rasti kelių mirusiųjų artimuosius.
Vis dėlto praėjusių metų spalio pabaigoje viename bendrame kape Karveliškių kapinėse buvo palaidota beveik septyniasdešimt urnų, 2018-aisiais – 62 urnos.
Laidojimo namai saugo pelenus ir tokias laidotuves rengia vieną kartą per metus. Bendrame kape urnos laidojamos, nes miestui trūksta vietos, nors tokia tvarka piktina dvasininkus ir kapinių lankytojus.
„Tokios buvo konkurso sąlygos, ne mes tai sugalvojome“, – paaiškino B.Polonskis.
Vis dėlto per tokias laidotuves laidojimo namai pasirūpina, kad dalyvautų kunigas.
Statistika liudija, kad tarp žmonių, kurie laidojami nelydimi artimųjų, įprastai būna net 3 kartus daugiau vyrų nei moterų.
