Pirmosiomis dienomis nuo perkrovimo strigę interneto tinklai tvarkomi, šalinami kiti nesklandumai ir daugmaž visoje šalyje mokiniai jau grįžo prie mokslų.
Dar anksti kalbėti apie tokio mokymo rezultatus, bet jau aišku, kad Lietuvos švietimo sistema susidūrė su anksčiau neregėtu koronaviruso pandemijos sukeltu išbandymu.
Padėtį geriausiai nusakė pačių moksleivių atstovai: mokyklos jau negalės būti tokios, kokios buvo anksčiau. Mat karantino diktuojami nauji mokymo būdai – ne tik dabarties iššūkis, bet ir ateities galimybės.
Žinoma, dabar švietimo strategams pirmiausia tenka sukti galvą, kaip baigti šiuos mokslo metus kuo mažiau pakenkiant mokymo kokybei. Siūlymai juos sutrumpinti ar visai nutraukti neabejotinai neigiamai atsilieptų mokymo lygiui, o tęsiant mokslus nuotoliniu būdu iki numatyto laiko vasarą leistų mokiniams išeiti visų dalykų metų kursą.
Tai ypač svarbu abiturientams. Čia kyla ir klausimas: būti ar nebūti šįmet egzaminams? Atšaukus juos žemesnių klasių mokiniams didelės žalos turbūt pavyks išvengti, bet atsisakius ir brandos egzaminų jau sunku garantuoti atestatų kokybę.
Aišku, ir egzaminas neužtikrina visiškai objektyvios žinių patikros. Vis dėlto mokytojų surašyti pažymiai gali būti itin nelygiaverčiai, nes skiriasi ir pedagogų reiklumas, ir mokyklos reikalavimų lygis.
Be to, egzaminai verčia mokinius pasitempti, bent jau paskutiniais metais mokslams skirti daugiau jėgų. Jei šįmet nereikėtų jų laikyti, nemaža dalis mokinių mokytųsi daug atsainiau.
Tai neigiamai atsilieptų aukštosioms mokykloms. Švietimo, mokslo ir sporto ministras A.Monkevičius studentų badą jaučiančių aukštųjų mokyklų prašymu ir taip nuleido priėmimo kartelę – nebebus skaičiuojamas trijų privalomų egzaminų balų aritmetinis vidurkis.
Jei universitetų ir kolegijų durys atsivertų išvis nelaikius brandos egzaminų, dar daugiau kone neraštingų abiturientų taptų studentais ir profesoriams teliktų, bejėgiškai skėsčiojant rankomis, teisintis, kad aukšta studijų kokybė neįmanoma ne dėl jų kaltės.
Suprantama, mokytojų laukia didžiulis iššūkis, kaip nuotoliniu būdu ir gerai vesti pamokas, ir garantuoti mokinių žinių patikrą. Jau pirmosios tokio mokymo dienos patvirtino tai, kas buvo žinoma, – Lietuvos mokyklų ir pedagogų lygis labai nevienodas.
Todėl vienur mokymosi procesas, pačių mokinių liudijimu, vyksta sklandžiai, kai kurie mokytojai jau anksčiau buvo parengę savo pamokas nuotoliniam mokymui, jie kūrybiškai, o ne mechaniškai įstengia savo dėstomo dalyko turinį iš popierių perkelti į elektroninę erdvę, kitiems sunkiai sekasi net palaikyti internetu ryšį su mokiniais.
Išlindo aikštėn ir socialinė praraja, ir kaimo mokyklų atsilikimas. Paaiškėjo, kad net 35 tūkst. moksleivių neturi namie kompiuterio, nors gali būti įsigiję išmanųjį telefoną. Vyriausybės sprendimas nupirkti visą šį skaičių kompiuterių ir dar įvesti internetą į namus, kurie jo neturi, žinoma, padės mažinti socialinę atskirtį.
Kompiuteriais ir internetu aprūpinti visus šių priemonių neturinčius moksleivius žadama per 2–3 savaites. Tai investicija, nors ir brangi, į ateitį. Prireikė pandemijos, kad būtų ryžtasi tokiam socialiniu požiūriu svarbiam žingsniui.
Be to, nuotolinis mokymas parodė, kad nors vaikai gerai žaidžia kompiuterinius žaidimus, dalis jų moka internetu naudotis tik pramogai, o ne žinioms. Dabar teks įgyti ir tokių įgūdžių.
Nuotolinis mokymas tapo mokykla ir nemažai daliai ypač vyresnės kartos mokytojų, nes dažnas jų iki šiol išmanė apie informacines technologijos mažiau nei jų mokiniai. Noromis nenoromis tenka skubiai užkamšyti šias išsilavinimo spragas.
Gal nauja mokymo patirtis paskatins ir stringančias švietimo reformas, nes akivaizdžiau išryškės skirtumai tarp pirmaujančių ir atsiliekančių mokyklų.
Informacinių technologijų ekspertai viliasi, kad nuotolinis mokymas įpratins plačiau jas naudoti ir pasibaigus karantinui, vers praturtinti ar net keisti pamokų turinį. Juk internetu įmanoma skleisti geriausių mokytojų dėstymo patirtį ir tose mokyklose, kurioms iš viso trūksta kai kurių dalykų pedagogų.
Aišku, kai kurių dalykų sunku visavertiškai mokytis namie – pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, kas nutiktų, jei chemijos bandymus mokiniai atliktų ne mokyklų laboratorijose, o savo butuose. Dar labiau tai taikytina aukštajam mokslui, kurio didelei daliai specialybių būtina dirbti su sudėtinga, brangia technika.
Regis, dalies informacinių technologijų ekspertų entuziazmas, kad nuotolinis mokymas Lietuvos švietimui išeis tik į naudą, gali būti perdėtas. Matyt, bus ir naudos, ir žalos. Žinoma, mokykloms dabar svarbu, kad šis santykis kuo labiau pakryptų į privalumų, o ne praradimų pusę.
Tam reikia sutelkto visų švietimo sistemos grandžių bendravimo – vadinasi, ir pedagogų, ir mokyklų, ir tėvų bendruomenių. Jei tai pavyktų, ateityje būtų galima kalbėti ne apie smunkantį, o apie gerėjantį Lietuvos švietimo lygį.
