Pats gyvenimas paneigia pastaruoju metu visame pasaulyje sklandantį mitą, kad žiniasklaidos vaidmuo vis menksta ir ją gali pakeisti įsigalintys socialiniai tinklai.
Be abejo, šiuolaikinės technologijos leidžia plačiai skleisti visokiausias nuomones, kiekvienas gali jaustis trubadūru, trimituojančiu savo asmeninę patirtį, pradedant intymiomis ir baigiant virtuvinėmis, ir tuoj pat informuoti apie jas draugus ir sekėjus.
Tačiau pandemijos dienomis gerai matyti ir pavojai, kuriuos sukelia neribota, kartais neatsakinga, bet neretai ir sąmoningai piktybinė nepatikrintos informacijos sklaida.
Per socialinius tinklus skleidžiami mitai, gandai, pramanai, vyksta ir informaciniai karai, tyčia platinamos ideologine diversija dvelkiančios melagingos žinios.
Tai kelia sumaištį šalyje, klaidina žmones, skatina juos nepasitikėti ir medikais, ir valdžia, net galima milžiniška žala visuomenės sveikatai, jei mokslu pagrįstą gydymą ar apsaugos priemones daug kas imtų keisti pagal šarlatanų patarimus.
Ką jau kalbėti apie sukčius, kurie per krizes kaip musės prie sirupo puola prie lengvatikių siekdami ištuštinti jų pinigines. Socialiniai tinklai ir jiems suteikia beribę erdvę.
Būtent tradicinė žiniasklaida tokiais atvejais tampa svarbiausiu užkardu, saugančiu visuomenę nuo informacinio chaoso ir jo bangomis skleidžiamų melo, apgavysčių žabangų, nes gali patikrinti žinių patikimumą, nustatyti jų šaltinius, atsijoti pelus nuo grūdų ir perspėti žmones apie gresiančius pavojus.
Suprantama, žiniasklaida atlieka ir valdžios sprendimų skelbėjo vaidmenį, bet tai nereiškia, kad ji tampa politikų valdomu įrankiu. Priešingai, jai būdingo kritinio valstybės įstaigų darbo vertinimo per krizę reikia kaip gaivaus skersvėjo, galinčio išvėdinti valdžios biurokratinius koridorius ar išpūsti korupcijos tvaiką.
Aišku, ir žiniasklaida klysta. Pasitaiko politinio šališkumo, neobjektyvių vertinimų, partijų interesų atstovavimo. Bet jokia politinė jėga neturi žiniasklaidos monopolio, vienas nuomones atsveria kitos, susikuria informacinė pusiausvyra ir žmonės gali patys atsirinkti, kuo tikėti.
Todėl žurnalistai, panašiai kaip medikai, policininkai, visu krūviu ar netgi dar didesniu dirba ir karantino sąlygomis. Ne visi gali tai daryti nuotoliniu būdu, dalis darbuojasi redakcijose, rengia reportažus iš įvykių vietų.
Vadinasi, žiniasklaidos bendrovių išlaidos nesumažėjo, nors pajamos smarkiai susitraukė.
Dėl koronaviruso grėsmės sustojus ištisoms ekonominės veiklos sritims reklamos rinka sustingo – jos srautas žiniasklaidai gerokai sunyko. Sumažėjo ir leidinių pardavimas kioskuose bei prekybos centruose.
Užsisakytos spaudos platinimas nenutrūko – tik už tai sumokama avansu, o leidiniams netekus kitų pajamų šaltinių ar jiems sumenkus, kyla grėsmė, kad šis finansinis resursas gali būti sunaudotas nesulaukus naujos prenumeratos įplaukų.
Žiniasklaida atlieka visuomenės informavimo misiją, bet ji, išskyrus visuomeninį Lietuvos radiją ir televiziją, gyvena rinkos sąlygomis, turi išsilaikyti iš užsidirbtų lėšų.
Dabartinėmis sąlygomis žiniasklaidai tiesiog būtina valstybės parama, kuri bent iš dalies kompensuotų prarastas pajamas.
Nors kai kurie akli valdininkai iš Viešųjų pirkimų tarnybos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ėmė blokuoti Vyriausybės pastangas padėti žiniasklaidai.
Vis dėlto norisi tikėti, kad nugalės sveikas protas, kaip, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kur valdžia žiniasklaidai paremti skyrė daugiau kaip 2 mln. eurų.
Maža to, net ir sušvelninus karantino sąlygas ar jį atšaukus reklamos rinka greitai neatsigaus.
Ekonomikos nuosmukio masto dar neįmanoma bent kiek tiksliau prognozuoti, nes su tokia krize pasaulis dar nebuvo susidūręs, nežinoma, kaip ilgai teks taikyti įvairius suvaržymus, kaip tai atsilieps prekių ir paslaugų vartojimui.
Lietuva labai priklausoma nuo jos eksporto paklausos ES rinkose, todėl nepakaks susitvarkyti vien namuose – mūsų ekonomika išsilaisvins iš pančių tik tada, kai pandemija bus įveikta visoje Europoje.
Negana to, reklamos paklausa dar ir atgyja vėliausiai, kai verslas atsistoja ant kojų, pašalina nuostolius ir vėl kurį laiką dirba pelningai. Todėl žiniasklaida turėtų būti priskiriama prie labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių veiklos sričių.
Vyriausybė, rengdama paramos verslui paketus, žada atsižvelgti į konkrečių ekonomikos sričių specifiką. Žiniasklaidai reikėtų specialios pagalbos programos. Antraip viešosios informacijos rengėjams neišvengiamai teks veržtis diržus vieninteliu įmanomu būdu – atleidžiant dalį darbuotojų.
Žiniasklaida itin smarkiai nukentėjo per 2008–2009 metų krizę, tuometės naktinės mokesčių reformos finansinis smūgis skaudžiai jaučiamas iki šiol.
Dabar gresiantis naujas, gal net dar sunkesnis išbandymas gali išretinti žiniasklaidos gretas, nustekenti Lietuvos žurnalistiką.
Regis, valdžios noras padėti žiniasklaidai išgyventi sunkius laikus iš dalies lems, ar Lietuva išsaugos demokratijai būtiną laisvą žodį.
