Mirė prezidento Algirdo Brazausko brolis Gerardas Brazauskas Archyvinis interviu – apie vaikystę ir santykius su broliu

Eidamas 86-uosius metus mirė prezidento Algirdo Brazausko brolis Gerardas Brazauskas.

Gerardas Brazauskas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Gerardas Brazauskas.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Gerardas Brazauskas ir šviesaus atiminimo aktorius, A.Brazausko žentas Dalius Merinas.<br> V.Ščiavinsko nuotr. iš archyvo
 Gerardas Brazauskas ir šviesaus atiminimo aktorius, A.Brazausko žentas Dalius Merinas.<br> V.Ščiavinsko nuotr. iš archyvo
  Gerardas Brazauskas (dešinėje) savo brolio Algirdo Brazausko laidotuvėse 2010-aisiais.
  Gerardas Brazauskas (dešinėje) savo brolio Algirdo Brazausko laidotuvėse 2010-aisiais.
G.Brazauskas su žmona Dalia (dešinėje) sveikina brolį A.Brazauską (greta – K.Brazauskienė) 75-mečio proga. 2008-ieji.<br> LR archyvo nuotr.
G.Brazauskas su žmona Dalia (dešinėje) sveikina brolį A.Brazauską (greta – K.Brazauskienė) 75-mečio proga. 2008-ieji.<br> LR archyvo nuotr.
 Gerardas Brazauskas (kairėje) savo brolio Algirdo Brazausko laidotuvėse 2010-aisiais.<br> P.Lileikio nuotr. iš archyvo
 Gerardas Brazauskas (kairėje) savo brolio Algirdo Brazausko laidotuvėse 2010-aisiais.<br> P.Lileikio nuotr. iš archyvo
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 25, 2020, 10:07 PM, atnaujinta Apr 25, 2020, 11:13 PM

1935-aisiais Šiauliuose gimęs Gerardas Brazauskas su broliu Algirdu užaugo Kaišiadoryse. Baigęs Kauno Politechnikos institutą, Statybos fakultetą, jis savo profesinį gyvenimą susiejo su statybomis. 

Baigęs studijas jis buvo paskirtas dirbti į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą, vėliau dirbo centrinėje betono gamykloje (dabar tai – Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla). Čia jis išdirbo 17 metų, iš kurių 11 metų ėjo direktoriaus pareigas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę G.Brazauskas pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedijos statybinių medžiagų įmonėmis, o 1998 metais įkūrus bendrovę „Swetrak“ tapo jos vadovu ir įmonės direktoriumi buvo beveik 20 metų.

Siūlome paskaityti 2010 metų liepą „Lietuvos ryto“ žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės interviu su G.Brazausku:

„Man atrodė, kad Algirdo niekas neįveiks – nei politiniai priešininkai, nei liga. Apsirikau. Liga buvo stipresnė“, – per savo iškiliojo brolio šermenis liūdnai ištarė 75 metų Gerardas Brazauskas.

Užvakar palaidoto pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prezidento 77 metų Algirdo Brazausko brolis Gerardas liko vienintelis iš trijų Sofijos ir Kazimiero Brazauskų vaikų.

Vyresnė už brolius sesuo Regina ši pasaulį paliko anksčiau.

- Kada jums paskutinį kartą teko bendrauti su broliu? - G.Brazausko pasiteiravo „Lietuvos rytas“.

- Likus maždaug dviem savaitėms iki to liūdnojo šeštadienio, birželio 26-osios.

Jis buvo nuvežtas kažkokių procedūrų į Santariškių klinikas, po to aš jį lankiau namuose Turniškėse.

Algirdas jau beveik nebekalbėjo, bet mane pažino. Išvažiuojant sėdėdamas kėdėje lauke man dar pamojavo ranka.

Lankydavau jį nuolatos ir kartais net stebėdavausi, kaip jis sugebėdavo atsigauti, kai jau atrodydavo, kad nebėra vilčių.

Kai Algirdą šių metų sausį lankiau Santariškių klinikų reanimacijoje, vieną dieną jis vos kalbėjo, o jau po dienos buvo žvalus, puikios nuotaikos ir kalbėjo be jokių pastangų.

Diskutavome apie politiką, situaciją Lietuvoje, apie krizę ir kitus reikalus.

Man atrodo, kad brolio dienas prailgino puiki priežiūra, buvimas lauke. Žmona Kristina iš tikrųjų dėl jo buvo pasiaukojusi iš visos širdies.

- Kada jūs sužinojote apie skaudžią netektį?

- Tą dieną sodyboje buvau baigęs sukti medų ir po darbo priguliau. Pažadino bendradarbio iš Marijampolės skambutis.

Jis man pareiškė užuojautą dėl Algirdo mirties.

Aš apie tai dar nieko nežinojau. Puoliau skambinti brolio dukteriai Audronei.

Išgirdau, kad Algirdas mirė prieš pusvalandį.

Liūdnas bus tas mano medus, kopinėtas brolio mirties dieną.

- Jūsų brolis tiek politikoje, tiek darbe buvo lyderis. O kuris iš jūsų šią poziciją užimdavo tėvų namuose Kaišiadoryse?

- Žinoma, Algirdas – ir mokykloje, ir studijų metais, ir sporte.

Bet nuo pat vaikystės buvome šalia: baigėme Kaišiadorių vidurinę mokyklą, vėliau kartu įstojome į tuometį Kauno politechnikos institutą. Jis studijavo hidrotechniką, o aš – statybą.

Visus penkerius studijų metus drauge nuomojomės kambarį pas žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro našlę labai gražioje Žaliakalnio Italijos gatvėje.

Mes gyvenome pirmame namo aukšte, o pusrūsyje buvo skulptoriaus dirbtuvė.

Ponia Anelė Zikarienė mums dažnai aprodydavo vyro paliktus darbus, eskizus, drobes, kurioms ji pati pozuodavo.

Taip gavome pirmąsias labai vertingas meno pamokas.

Studijų metais kartu buvome tapę rimtais sporto entuziastais. Algirdas buvo neblogas disko ir ieties metikas, stumdydavo rutulį, o aš buvau šuolininkas į aukštį.

Abu buvome Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės nariai.

Bet 1956 metais, dar neapgynęs diplominio darbo, Algirdas nusprendė, kad jam reikėtų pradėti dirbti. Darbą jis susirado Kauno hidroelektrinės statybvietėje.

Ten liko dirbti ir po studijų.

- Tais laikais nedažnas studentas dirbdavo. Kodėl brolis taip nusprendė? Stigo pinigų?

- Toks buvo jo vidinis poreikis. Bet, kita vertus, ir tėvams nelengva buvo išlaikyti mus studijų metu. Tėvas dirbo buhalteriu, o mama – notare.

Ne kažin ką jie turėjo. Tuo metu Kaišiadoryse namo dar nebuvo pasistatę.

- Ar nesijausdavote brolio šešėlyje?

- Ne. Ir niekada jam nepavydėjau sėkmingos karjeros, nors kurį laiką mūsų profesinė karjera buvo panaši. Kauno 3-iosios gelžbetonio gamyklos vadovu tapau būdamas vos 28 metų, o jis tuo metu buvo Kauno statybos valdybos viršininkas.

Apie 1962 metus Algirdas buvo pasiųstas dirbti į Vilnių ir pradėjo vadovauti gelžbetonio gamyklai Žemuosiuose Paneriuose.

Specialiai karjeros mes nesiekėme – mums tiesiog patiko tai, ką dirbome. Galbūt todėl ir sekėsi.

Algirdas, kaip ir daugelis tuomečių kauniečių, laikėsi pozicijos, kad reikia važiuoti gyventi ir dirbti į Vilnių, nes čia tuo metu daugelyje sričių lietuvių buvo mažuma. Lietuviškai retas kalbėjo, visur buvo girdėti rusų arba lenkų kalbos.

- Kodėl nepasukote paskui brolį į politiką?

- Niekada nenorėjau būti politiku. Aš – technikos žmogus. Manau, kad man gyvenime labai pasisekė – visada dirbau mėgstamą darbą ir išmaniau savo profesiją. Dirbu iki šiol, nors žmona dažnai juokais prikiša, kad sulaukus tokio amžiaus dirbti jau nebepadoru. Aišku, ir pats apie tai vis dažniau susimąstau.

Mano vadovaujama įmonė įsikūrusi Marijampolėje, o biuras – Vilniuje. Todėl kartais jau pajuntu nuovargį.

- Kokie brolio politinės karjeros momentai jums labiausiai įsiminė?

- Man buvo įdomu, ką ir kaip jis daro. Didžiavausi, kad dideliais žingsniais eina į priekį.

Mano galva, didžiausias jo nuopelnas dar iki nepriklausomybės atkūrimo tas, jog jis sugebėjo pasiekti, kad Lietuvos kompartija būtų atskirta nuo Sovietų Sąjungos kompartijos.

Tada toks žingsnis prilygo Lietuvos išstojimui iš SSRS.

Džiaugiuosi, kad būdamas to suvažiavimo 1989 metais delegatas ir balsuodamas už partijos atsiskyrimą prisidėjau prie brolio kopimo politinės karjeros laiptais.

- Pritarėte broliui, kai jis siekė prezidento posto?

- Be jokios abejonės. Raginau ir įkalbinėjau, kad kandidatuotų dar kartą.

Buvau tikras, kad būtų laimėjęs ir antrus rinkimus.

Svarstydamas, kodėl jis vis dėlto atsisakė siekti antros prezidento kadencijos, dažnai prisimenu vieną jo gyvenimo epizodą.

1997 m. rugsėjo 22 d. per Algirdo 65-ąjį gimtadienį buvome susirinkę jo sodyboje Švenčionių rajone ir laukėme jo atvykstant.

Atvažiavo labai susijaudinęs ir nuliūdęs.

Iš pradžių apie savo nuotaikas nenorėjo kalbėti, bet atsipūtęs papasakojo, kad buvo nuvažiavęs ant Ginučių piliakalnio Aukštaitijos nacionaliniame parke, norėjo ten pasodinti ąžuoliuką.

Tačiau gamtosaugininkai jam neleido to padaryti, nes esą dėl kažkokių sumetimų to daryti negalima.

Mano galva, šio ir panašių išpuolių prieš Algirdą motyvai dažniausiai būdavo politiniai.

Jie jam buvo jau pabodę ir tapo viena priežasčių nebedalyvauti prezidento rinkimuose antrą kartą.

- Ar jis dažnai jums skųsdavosi dėl patiriamų išpuolių?

- Ne, Algirdas laikydavosi tvirtai, vyriškai. Gal viduje ir išgyvendavo, tačiau viešai emocijų nedemonstruodavo.

Apskritai jis nemėgdavo net man pasakoti apie pagalbą kitiems žmonėms, nors tai darydavo dažnai.

Sykį, kai brolis dar buvo kompartijos vadovas, nuvažiavome pas tėvą.

Staiga, nieko mums nepasakęs, jis kažkur dingo.

Po kiek laiko sugrįžusio ėmiau klausinėti, kur per darganą vakare neapsirengęs buvo išėjęs.

Pasirodo, brolis patyliukais išsmuko pro duris, kad sergančiam kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kuris gyveno netoliese, nuneštų vaistų.

- Kam iš šeimos narių brolis patikėdavo savo nuoskaudas, išgyvenimus ar pasiguosdavo?

- Geriausias jo draugas buvo tėvas.

Jis buvo išsilavinęs žmogus, visą gyvenimą domėjosi politika, o kai Algirdas tapo prezidentu, per kiekvieną susitikimą iš savo konspektų paskaitydavo, ką sūnus pasakė arpadarė ne taip, kaip pridera šalies vadovui.

Apskritai tėvas buvo mūsų šeimos moralės sergėtojas. Pirmąsias jo pamokas prisimenu, kai man buvo šešeri, o Algirdui dar nebuvo devynerių. 1940-1941 m., prasidėjus žmonių vežimui į Sibirą, tėvas dirbo Kauno hipotekoje skyriaus vedėju, o mama Kaišiadoryse – notaro padėjėja.

Pirmuosius ištrėmė inteligentus. Mūsų šeima taip pat buvo priskiriama šiokiems tokiems inteligentams.

Todėl tėvas, bijodamas, kad vieną naktį gali būti pasibelsta ir į mūsų namus, susisodinęs mus su Algirdu mokė: jeiįvyktų kas nors tragiška, privalome prisiminti pavardes, iš kur kilę, kas tėvai.

Laimė, tremties patirti mūsų šeimai neteko.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.