Į viešumą šiomis dienomis nutekėjo, o gal ir buvo tyčia nutekintas dokumentas, kuriame išdėstyta, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) strategai vertina partijos galimybes rudens kovoje dėl Seimo ir po jos.
Dokumente iš esmės nėra nieko nauja – pakartota tai, ką jau daugybę kartų ir viešojoje erdvėje, ir užkulisiuose svarstė ekspertai bei politikai.
Čia taip pat apibrėžiama pagrindinė TS-LKD problema – nepaisant tikimybės laimėti daugiausia mandatų, partija vis dėlto gali likti už naujos valdžios borto.
Tuo metu valdančiąją koaliciją sudarytų vadinamosios centro kairės jėgos, iš kurių svarbiausia – valstiečiai, be to, su jais konkuruojantys socialdemokratai bei Darbo partija. Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir „socialdarbiečiai“ nuo pat pradžių būtų valstiečių bloko dalys.
Tiek socialdemokratai, tiek „darbiečiai“ yra artimi valstiečiams ir dešiniųjų priešininkai.
Būtent tokia koalicija, tik kurioje pirmuoju smuiku griežtų ne valstiečiai, o socialdemokratai, esą būtų priimtiniausia ir prezidentui G.Nausėdai.
Bet jau karantino įkarštyje buvo akivaizdu, kad valstiečių krytis sustojo – kaip ir socialdemokratų bei Darbo partijos kilimas.
Tačiau nei konservatoriai, nei kitos opozicinės jėgos nieko nauja nelaimėjo. Būtent tai konstatuojama ir TS-LKD dokumente.
Konservatoriai patys suvokia, kad, norėdami pagaliau grįžti į valdžią, jie bet kokiu atveju turės turėti pašonėje ne tik Liberalų sąjūdį, bet ir Laisvės partiją – jėgas, su kuriomis jau seniai kovoja dėl tų pačių rinkėjų.
Dar didesnė konfrontacija yra tarp buvusių bendražygių – V.Čmilytės-Nielsen vadovaujamų liberalų ir A.Armonaitės vedamos Laisvės partijos. Beje, TS-LKD strategai neatmeta, kad šios jėgos apskritai gali nepatekti į Seimą.
Laisvės partija nuo pat susikūrimo buvo laikytina vien sostinės politinė jėga. O Liberalų sąjūdis vis dar velka galimos politinės korupcijos bylos akmenį, kurio svorį didina idėjų bei kadrų krizė.
Pastarąją itin aiškiai atspindi partijos vadovybės sprendimas pasikviesti į rinkimų sąrašą Seimo pirmininką V.Pranckietį, kurį liberalai praėjusį savaitgalį reitinguodami užkėlė į trečiąją vietą. Jis atsidūrė aukščiau net už E.Gentvilą ir kitus šios politinės jėgos senbuvius.
Liberalų sąjūdis, visuomet gyręsis būtent ištikimybe ideologiniams principams ir vertybėms, tokiais žingsniais sukompromitavo save daugelio pačių ištikimiausių rinkėjų akyse.
O būtent pastarieji partiją ir išgelbėjo per 2016 m. rinkimus, kai skandalas liepsnojo visa jėga.
Kaip turės elgtis konservatoriai, kai tiek vieni, tiek kiti liberalai arba bent vieni iš jų bus palikti už Seimo borto?
Savo dokumente TS-LKD konstatuoja, kad tokiu atveju partijos šansai būtų itin menki. Nebent socialdemokratams ar „darbiečiams“ būtų naudingiau dėtis su dešiniaisiais dėl įtakos ar postų, jei nepavyktų susitarti su valstiečiais.
Seniai vieša paslaptis, jog TS-LKD vedlys G.Landsbergis užkulisiuose mėgina flirtuoti tiek su vienais, tiek su kitais, ypač su socialdemokratais.
Mat susidėjimą su kairiaisiais konservatoriai saviems rinkėjams galėtų daug lengviau parduoti kaip Vokietijos „santarvės koalicijos“ analogą nei sąjungą su V.Uspaskichu, kurį dešinieji vadino Rusijos agentu.
Apskritai, anot TS-LKD, tiek socialdemokratai, tiek „darbiečiai“ per būsimus rinkimus vis viena gali turėti net lemiamą vaidmenį, ypač tuo atveju, jei dešiniųjų ir valstiečių su savais palydovais liberalais bei lenkais ir „socialdarbiečiais“ pozicijos bus apylygės.
Ypač aiškiai į „auksinių akcijų“ paketą pretenduoja V.Uspaskichas. Jis savaitgalį paskelbtas „darbiečių“ kandidatu į premjerus, o sąrašo lyderiu liko juo seniai paskirtas buvęs žemės ūkio ministras V.Jukna.
Pats V.Uspaskichas į partijos sąrašą nėjo, nes jeigu būtų išrinktas Seimo nariu, automatiškai netektų europarlamentaro mandato.
Dabartiniai jo užmojai tapti Vyriausybės vadovu, ko gero, labiau nutaikyti į tai, kad partija surinktų kuo daugiau balsų ir turėtų geresnes pozicijas derybose dėl prisijungimo sąlygų prie valdančiųjų.
Beje, konservatorių panikavimą išduoda ir tai, kad savo dokumente jie kaip apie galimus partnerius derybose dėl valdžios kalba net apie, pasak jų pačių, „protesto prieš valstybę“ jėgas – partiją „Laisvė ir teisingumas“, taip pat apie A.Juozaičio ir N.Puteikio sąjungą.
Šitokia TS-LKD strategų desperacija – natūrali. Juk G.Landsbergis ir jo šalininkai supranta, kad jei partija trečią kadenciją liks be valdžios, jų dienos vadovybėje greičiausiai suskaičiuotos.
Radikali dešinioji, ironiškai „Talibanu“ vadinama partijos stovykla, dėl liberalumo kritikuojanti ir G.Landsbergį, ir TS-LKD lokomotyvu pasirinktą I.Šimonytę, įgauna vis didesnę įtaką.
Antai partijoje vykusį rinkimų sąrašo visuotinį reitingavimą laimėjo du šios stovyklos atstovai – Seimo nariai L.Kasčiūnas ir P.Saudargas. Pirmajame dešimtuke G.Landsbergio šalininkai apskritai nusileidžia šio tandemo bendraminčiams.
Nežinia, kaip būtų buvę, jei reitinguoti būtų leista ir pirmą bei antrą vietą be konkurso užėmusius I.Šimonytę ir G.Landsbergį?
