Likus savaitei iki Valstybės dienos parlamentarai priėmė įstatymą, kuris įtvirtina, kad Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su Vyčio monumentu.
Pagal priimtą įstatymą, memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863-1864 metų sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Dokumente numatyta, kad ji turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams bei sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Paskutinę akimirką pritarta grupės parlamentarų pataisai, kad pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas yra valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis su įrengtu memorialu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti.
Šio įstatymo atsiradimo aplinkybės puikiai žinomos – valdantieji valstiečiai surengę baudžiamąją pamoką Vilniaus merui R.Šimašiui, kuris sumanė Lukiškių aikštėje atidaryti pliažą, privežė gražaus smėlio, sustatė gultus su skėčiais nuo saulės, o šios poilsio zonos prieigose prismaigstė ženklų su šmaikščiais perspėjimais apie ryklius.
Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai įstatymui bent jau tylomis pritarė ir nesutaikomi valstiečių oponentai konservatoriai.
Kaip šis įstatymas susijęs su Kaunu, nors miestas dokumente nė karto net nepaminėtas?
Vertėtų prisiminti kelerių metų senumo istoriją, kai susibūrė grupė bendraminčių, sumaniusių Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio paminklą.
Jie nuosekliai skleidė savo idėją, po truputį rinko lėšas, ieškojo meistrų bei rėmėjų.
Niekam net nekilo abejonių, kad Vytis tikrai stovės Lukiškių aikštėje, tačiau projekto sumanytojai patyrė tikrą šoką sužinoję, kad sostinės valdžios paskelbtą konkursą laimėjo kito kūrėjo darbas.
Atrodė, kad šioje situacijoje tiesiog neįmanoma rasti protingos išeities, tačiau tuomet pagalbos ranką išties Kauno valdžia, pasiūliusi kūriniui miesto senamiestį.
Daugybę aistrų sukėlęs iš Ukrainoje veikiančios liejyklos atkeliavęs paminklas „Laisvės karys“ 2018-ųjų Valstybės dienos išvakarėse pagaliau įsitaisė Kauno pilies pašonėje. Jo atidarymo iškilmėse dalyvavo įspūdingo dydžio žmonių minia.
Seimui priėmus Lukiškių aikštės paskirtį ir naudojimą apibrėžiantį įstatymą, kai kuriems kauniečiams kilo pagrįstas klausimas: negi Vyčio paminklą reikės grąžinti sostinei?
Vilniaus valdžia tokių užmačių turbūt neturi – jai užtenka gausybės prieštaringų vertinimų sulaukusio paplūdimio, kurį žiemą bus galima pakeisti čiuožykla. Sostinė turėjo pirmumo teisę pastatyti Vyčio paminklą, tačiau ja nepasinaudojo.
Sveikos nuovokos stygiumi dažnai kaltinamiems parlamentarams taip pat turbūt nekils minčių atimti iš Kauno paminklą ir mainais pasiūlyti kokią nors ministeriją arba bent jos padalinį.
Peršasi išvada, kad Vilniui reikės kito Vyčio, tačiau ir tokiu atveju Kaunas liks pralaimėtojas.
Juk būtent Kauno savivaldybė nepagailėjo beveik pusės milijono eurų už galimybę miesto senamiestyje turėti išskirtinį kūrinį, galintį tapti traukos centru.
„Laisvės karys“ turbūt netapo naujuoju miesto simboliu, didesnio gyventojų susidomėjimo sulaukė tik pirmaisiais metais, tačiau ir nesudarkė senojo Kauno vaizdo.
Kita vertus, tokia yra daugumos klasikinių paminklų lemtis, mat žmonių dėmesį gerokai stipriau prikausto naujas išmanusis įrenginys arba madingas drabužis.
Kauno valdžiai turėtų būti apmaudu, kad prireikė nemažai lėšų ir pastangų išgelbėti Vyčio paminklo projektą, o rezultatas gali nuvilti.
Įsismaginę parlamentarai gali priimti įstatymą, kuris pareigotų Vyčio paminklą pastatyti kiekviename mieste ir dar finansuoti statybas biudžeto lėšomis.
Vyresni kauniečiai puikiai prisimena, kad kiek daugiau kaip prieš tris dešimtmečius vieno žmonijos istorijoje liūdnai pagarsėjusio veikėjo statulos gąsdino žmones tiek Lukiškių, tiek kitų miestų aikštėse.
