Ar po G.Nausėdos inauguracijos prabėgę metai svarstyklių lėkštę pasvėrė ar tokių kritikų, ar prezidento pusėn?
Ketvirtadienį surengtoje specialioje spaudos konferencijoje G.Nausėda tvirtino, kad per metus jam pavyko ištesėti visus pagrindinius pažadus rinkėjams, – jis buvo aktyvus ir vidaus, ir užsienio politikoje.
Išties, kaip parodo statistika, šis prezidentas buvo gana aktyvus tiek naudodamasis savo įstatymų leidybos iniciatyvomis, tiek veto teise. Iš 10 jo veto Seimas atmetė tik du.
Visas pergales kovoje su Seimo dauguma G.Nausėda pasiekė arba todėl, kad tais momentais valdantieji arba nenorėjo pyktis su populiariausiu šalies politiku, arba buvo pakrikę, o opozicija vieningai rėmė prezidentą.
Beje, tai pabrėžė ir pats G.Nausėda – esą jo politinio stiliaus esmė yra tartis su visais, nesudeginant tiltų nė su viena politine ar parlamentine stovykla.
Šia proga prezidentas įgėlė savo pirmtakei D.Grybauskaitei, kuri pastaruoju metu vis dažniau apie savo įpėdinį kalba kone su atvira panieka, pabrėždama, kad jis neturi politiniam lyderiui būtinų savybių.
G.Nausėda ketvirtadienį aiškino, kad toks jo elgesys leidžia pasiekti daugiau nei toks, kuris paremtas „komandavimu“, „rėkimu“, „žeminimu“. Suprask, jam nepriimtini tokie ir panašūs vadovavimo būdai, kuriais rėmėsi D.Grybauskaitė.
Galima sutikti, kad G.Nausėda teisus, – autoritarinis, populistinis, kartais netgi isteriškas stilius, kokiu pasižymėjo jo pirmtakė, tikrai ne į naudą demokratijai ir jos sveikatai.
Bet politika yra tokia veikla, kuri neišvengiamai grindžiama galios žaidimais, jėgos svertų panaudojimu ir svorio proporcijomis. Taip pat ne mažiau svarbi daugmaž aiški darbotvarkė, pagrindiniai tikslai, kurių tuo norima pasiekti.
Kad prezidentas po pirmųjų metų toli gražu nėra svarbiausia ir įtakingiausia figūra šalies vidaus politikos arenoje, o pagal šiuos kriterijus nusileidžia ir savo pirmtakams, – akivaizdu.
Nieko nuostabaus. Ko kito tikėtis iš didžiosios politikos naujoko, kuris jos arenoje neturi ne tik jokios patirties, svorio, bet ir politinės organizacinės atramos?
Nepaisant to, prezidentas nuo pat pradžių mėgino įsivelti kaip tik į tuos jėgos žaidimus, kuriuos jis tarsi kritikuoja, neturėdamas priemonių pasiekti pergalę.
Ryškiausias tokio politinio nepatyrimo pavyzdys yra ir paties G.Nausėdos paminėtas karas su valdančiaisiais ir premjeru S.Skverneliu dėl susisiekimo ministro J.Narkevičiaus. Šalies vadovas su visa savo komanda šoko reikalauti ministro galvos, nors buvo beveik visiškai akivaizdu, kad nei premjeras, nei valstiečiai, nei koalicijos partneriai jos neatiduos.
Negana to, G.Nausėda šią kovą pavertė vaikiškomis peštynėmis smėlio dėžėje – „ak, jei tu man šitaip, aš tau taip!“ Keršydamas jis net netvirtino premjero pasiūlyto naujo ekonomikos ir inovacijų ministro, kurpė šnipšto vertas pažymas apie protekcionizmą J.Narkevičiaus vadovaujamoje ministerijoje.
Kai valdantieji prezidentui akivaizdžiai parodė į politinę nuošalę ir pademonstravo, kas stipresnis, o jis buvo priverstas nuleisti kardą, kuriuo mėgino grasinti net premjerui, buvo patirti dvigubi nuostoliai.
Aiškiai buvo matyti, kaip smuko Prezidentūros reputacija visų politinių džiunglių gyventojų, kuriems svarbiausia, kas stipriausias, akyse. Be to, nesugebėjęs gauti šio trofėjaus G.Nausėda nuvylė netgi dalį savo ištikimiausių rėmėjų. Tai atspindėjo ir nuosekliai smunkantys jo reitingai.
Vis dėlto svarbiausia mažėjančio populiarumo priežastis – prezidentas ėmė atrodyti kaip politiniame elite neįsitvirtinęs ir savo vietos dar nerandantis veikėjas. Ypač šį įspūdį sustiprino koronaviruso pandemija, kai visuomenė tikėjosi iš prezidento finansininko aiškaus ekonomikos gelbėjimo plano, o sulaukė tik kelių pasiūlymų paketo, kurio kai kuriuos svarbiausius projektus valdantieji vis viena iš principo atmetė.
Šalies vadovo įvaizdžiui tvirtumo anaiptol nepridėjo ir tupinėjimas prezidentui svarbiausioje srityje – užsienio politikoje.
Tai prezidentas paskutinę akimirką nevyksta į Estiją susitikti su kitų Baltijos valstybių kolegomis dėl to, kad nepavyksta sutarti dėl Astravo elektrinės boikoto, tai, žiūrėk, pats telefonu kalba su Estijos premjeru ir pasigiria, kad derybos juda į priekį.
Prieš metus įkandin kitų Europos lyderių paskelbęs naują galimą draugystę su Baltarusija, šį ketvirtadienį prezidentas jau grasinosi atšalti, jei Minsko režimas su stiprėjančiais protestais dorosis represijomis. Tarsi tos represijos jau kurį laiką nesiautėtų.
Nieko keista, kad daugeliu momentų buvo sutrikę ne tik G.Nausėdos rėmėjai, bet ir kai kurie jo vadinamosios svajonių komandos nariai. Ją urmu paliko net trys kertiniai patarėjai – Nacionalinio saugumo grupės vadovas, buvęs kariuomenės vadas V.J.Žukas, Švietimo, mokslo ir kultūros grupei vadovavusi S.Šulcė bei komunikacijos vairininkas A.Zabarauskas.
Aptardamas šį komandos byrėjimą prezidentas mėgino demonstruoti, kad visa tai – smulkmenos, žadėjo pagrindinį dėmesį skirti ir gerovės valstybės idėjai (beje, jau gerokai nusitrynusiai), ir ypač švietimui. Jis taip pat pūtė raumenis tvirtindamas, kad bus daug griežtesnis naujai valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei – net jei po Seimo rinkimų premjeras būtų tas pats, o prie vairo liktų valstiečiai.
Gal antraisiais prezidentavimo metais G.Nausėdai iš tiesų seksis geriau? Ypač jei valdančioji koalicija bus dar labiau pakrikusi nei dabartinė.
Tačiau kokia bus situacija, jeigu ir pats prezidentas atrodys lyg antriems metams paliktas politinis pirmaklasis?
