Keistas palyginimas? Bet V.Kudirka juk sukūrė ne tik „Tautišką giesmę“, bet ir „Lietuvos tilto atsiminimus“.
O R.Šimašius tik prisiminė, kad prabėgo penkeri metai, kai Žaliasis tiltas be okupantų simbolių. Ir dar iki tol buvo dvidešimt penkeri metai diskusijų, kur šių skulptūrų vieta.
„Sprendimas jas nukelti atsakė – istorijoje, ne pačioje gražiausioje istorijos dalyje“, – dėstė R.Šimašius, puikiai suvokdamas, kad sukels diskusijų audrą primiršta tema.
Taigi pasipylė komentarai, parašė ir visur suspėjanti miesto antropologė J.Lavrinec.
Ji paklausė: kuo Žaliojo tilto skulptūra „Mokslo jaunimas“, kurios autoriai J.Mikėnas ir J.Kėdainis, yra okupantų simbolis? Ką tokio okupacinio simbolizavo šis tilto elementas? Ir ar kiekvieną kūrinį, sukurtą sovietmečiu, laikysime okupantų simboliu? Net jei jis sukurtas vietos autorių ir nėra paminklas politiniam veikėjui?“
Atsakymo iš pionierių stovyklos vilnietė nesulaukė.
Palikime ramybėje R.Šimašių, kuris garsindamas savo partiją prieš rinkimus dar ne kartą kels erzelį. Geriau paskaitinėkime „Lietuvos tilto atsiminimus“ – apsakymą apie tai, kaip tiltą per Šešupę rusų valdininkai Rylosujevas, Kopeikoliubovas, Nikčemnickis ir Merzavcevas, norėdami užsidirbti iš remonto pinigų, tiek taisė, kad galutinai nutaisė.
„Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kasžin, kaip ilgai būčiau laikęs be taisymo, kad ne maskolių činovninkai“, – dejavo Lietuvos tiltas.
Paskui jis tęsė: „Užmanė, matote, išmest mano dalis, pritaisytas da lietuvių rankomis, ir vieton jų įstatyt naujas, prirengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra.“
R.Šimašiaus stiliumi priminsime, kad prabėgo 120 metų, kai V.Kudirka parašė šią satyrą. Ir pridursime: istorija pasikartoja – niekur nedingsi.
Ir čia dar kelios eilutės iš V.Kudirkos kūrinio: „Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokio krikšto nebus – išlaikysiu. O visų dalių, bičiuliai, permainyt nesuspėsite? Juk ir jūs patys neamžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo tiltus.“
Tiltas Vilniuje be okupantų simbolių negriūva. Ir, tikėkimės, dar negrius, nes tik skulptūras ši valdžia sugebėjo nukelti, nors aprūdijęs, nublukusiais dažais, jau vargiai ir Žaliuoju gali būti vadinamas.
Vietoj skulptūrų ant Žaliojo tilto mėginta pastatyti gėlines. Kėlė jas ten bent kelis kartus, bet nepaliko. Mėgino turbūt tik patiems autoriams suprantamas meno instaliacijas įkurdinti – ir vėl pro šalį. Net automobilį buvo užkėlę, bet teko nukrapštyti.
Taigi skulptūrų vietos tuščios. Ką Lietuvos tiltas būtų papostringavęs, jei jį ne maskoliai, o savi būtų ardę?
