Politiniai oponentai ir kai kurie Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovai stebisi – kodėl apskritai grąžinama dotacija Darbo partijai ir kodėl tokiu netinkamu laiku, tai yra prieš rinkimus?
Kažkiek santūriau komentavo liberalai ir tai džiugina, nes bent kažkas pradeda mąstyti adekvačiai – pagal teisinėje, demokratinėje valstybėje priimtinas normas, netaikant sau vienų, o kitiems – kitų standartų. Nors, taikyti tokius standartus labiau įpratę vadinantys save tradicinėmis partijomis, turintys nepakaltinamųjų ir nebaudžiamųjų statusą.
Per daug nesiplečiant, paminėsiu kelius pasisakymus: „juridinį statusą keitusiai Darbo partijai grąžinti neišmokėtas valstybės dotacijas, kai partija, bėgdama nuo teisinės atsakomybės ir tapdama kitu juridiniu asmeniu, yra apdovanojama pinigais, kurie buvo skirti ne šitam juridiniam dariniui, o visai kitam. Tai yra teisinis paradoksas“.
Dėl šito punkto labai trumpai. Jūs, gerbiamieji, apsispręskit kaip jums geriau, nes teisėjai jau nebesupranta kaip vykdyti jūsų įgeidžius. Ar jums visuomet gerai, kai kitam blogai? Po pirmos instancijos teismo sprendimo, kad reorganizavus juridinį asmenį jis išvengia atsakomybės, o tai reiškia ir prievolės, jūs visi pradėjote rėkti – kaip taip yra, taip negali būti, tai neteisinga! Tada Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad, nežiūrint į reorganizavimą, įsipareigojimas vykdyti bausmę pereina kitam juridiniam asmeniui, bet tuo pačiu pereina ir prievolė, o tai reiškia ir dotacija. Tad nesiblaškykite, o pradėkite mąstyti ir reikalauti nuosekliai.
O dabar siek tiek apie lygiateisiškumą: „Bet koks išskirtinių galimybių suteikimas vienai partijai yra palydimas visuomenės įtarumo“; „nepaisant to, jog VRK šioje istorijoje ir neturėjo pasirinkimo, nevykdyti nutarimo „darbiečiams“ grąžinti dotacijas, neatsižvelgti į artėjančių rinkimų kontekstą taip pat nederėjo“; „VRK turi sprendimus įgyvendinti atsižvelgdama į visus įstatymuose numatytus principus ir vienas iš tokių principų yra dotacijų skirstymo lygiateisiškumas. <...> Mes turime galvoti ir apie aplinkybes – kokiu momentu yra grąžinama dotacija.<...>, partijos konkuruoja, skaičiuoja kiekvieną eurą ir staiga...“; „dotacijas grąžinti Seimo rinkimų išvakarėse kuria tam tikrą politinių interesų regimybę“; „Tai, kad Darbo partijai pinigai skirti prieš rinkimus, žmonėms, ypač regionuose, pasirodė įtartina, atrodo dviprasmiška, regionuose tikrai susilaukiame klausimų, kodėl grąžinimas buvo įvykdytas būtent prieš rinkimus“.
Susirūpinusiems dėl lygiateisiškumo, – malonu, kad pradedat rūpintis šitomis vertybėmis, bet, kaip visada, tik iš vienos puses. Tad primenu (nelendant į detales): pasibaigus partijos bylai buvo priimtas sprendimas ne tik grąžinti dotacijas, bet ir sumokėti priteistą baudą. Ir čia prasidėjo pasiutpolkė. Užšaldyta dotacija dar negrąžinta, o bauda jau išieškoma iš Darbo partijos einamosios sąskaitos.
Partija atsidūrė nepavydėtinoje ir net absurdiškoje situacijoje, kai iš einamosios dotacijos dengiamos prieš dešimtmetį užsitarnautos baudos, nors iš tikrųjų jos turėjo būti išskaičiuotos iš areštuotų partijos pinigų, kurie ir buvo areštuoti tam, kad užtikrinti baudos sumokėjimą! Tad iš vienos pusės valstybė dar negrąžino užšaldytų pinigų, o iš kitos – jau išrašė sąskaitą ir ne tik reikalauja, o net grasina areštuoti sąskaitą, jei nebus sumokėta bauda. Partija lieka be pinigų ne tik savivaldos ir Europos Parlamento rinkimams, bet ir priversta išleisti neapmokamų atostogų visus partijos darbuotojus.
Ei, jūs, lygiateisiškumo sergėtojai! Kur jūs buvot, kai Darbo partija rinkimuose į savivaldą ir Europos Parlamentą liko be cento, o jūs buvote su pinigais? Kur buvo žurnalistai, kurie dabar rengia reportažus, ieškant skeletų spintoje, kurių nėra?
Ką darė VRK, būdama vienintele institucija, kurios prigimtinė pareiga aršiai ginti juridinių ir fizinių asmenų konstitucinę teisę netrukdomai dalyvauti rinkimuose? Ir apskritai, šitos sudėties VRK ne tik negina, šita VRK sąmoningai trukdo, dėl kiekvieno sprendimo siųsdama į teismą. Kam išvis reikalinga tokia komisija? Tegul visus klausimus sprendžia teismas ir bus greičiau, mažiau biurokratijos ir išlaidų.
Nekalbant apie tai, kur buvo lygiateisiškumo, demokratinės santvarkos ir teisinės valstybės „sergėtojai“, kai Darbo partijai 2012 m. laimėjus pirmą rinkimų turą, tarp pirmo ir antro turo kaltinimo straipsnis buvo pakeistas iš pinigines baudos į laisvės atėmimą, bei paskelbta, kad už Darbo partiją ir jų kandidatus balsuoti jau neverta! Kur jūs buvote, kai Darbo partijos būstinėje 6 val. buvo daroma krata, neįleidžiant liudytojų ir partijos vadovybės? Kur jūs buvote, kai uždarame teismo posėdyje, svarstant kardomosios priemonės skyrimo klausimą ir priimant sprendimą mane paleisti namo, man buvo uždėti antrankiai, „fotosesijai“ buvo įleisti žurnalistai, vėliau jie buvo išvaryti iš teismo posėdžių salės, antrankiai – nuimti, o aš – išleistas namo!
Ir dauguma kitų panašių dalykų, kuriuos man teko iškentėti, nagrinėjant šitą sufabrikuotą „juodosios buhalterijos bylą“. Neskaičiuojant 8 000 straipsnių, 1 200 televizijos laidų, kuriomis buvo plaunamos smegenis visuomenei.
Kur jūs buvot, kai M. Adomėnas pavadino teismą „chunta“, tai yra perversmininkais, V. Landsbergis pavadino teismą išdavikais, parsidavėliais, ir nei vienam, nei kitam – nieko. O aš, – nedarydamas jokios konferencijos, jokio pareiškimo, o tik vėlai vakare lipdamas iš lėktuvo, sugrįžęs iš gimtinės šiaurės tremtinių miestelyje, su nelabai kokia nuotaika, nes ten liko gulinti motina, sutrikusi po tokio teismo sprendimo (po dviejų savaičių jau reikėjo grįžti į jos laidotuves), oro uoste, komentuodamas teismo sprendimą, pavadinau juos bailiais, vykdančiais nusikaltimą, tenkinant Prezidentūros ir oponentų norus, – buvau nuteistas. Nors mano žodžius vėliau patvirtino tiek Apeliacinis, tiek Aukščiausiasis teismai.
Tad galiu jums atsakyti, – tokiais savo alia „demokratiniais, teisiniais ir lygiateisiškumo“ veiksmais, jūs man suteikėt mandatą iš bet kokios tribūnos atitinkamai vertinti mūsų valstybės santvarką.
Bet, nežiūrint į viską, aš esu šitos valstybės pilietis, sugebėjau likti sveikas, nekerštaujantis ir nesupykęs ant viso pasaulio, nors pagal stereotipinį mąstymą turiu tokią teisę. Sąmoningai suprantu, kad ir mano, kaip Lietuvos piliečio pareiga – padaryti viską, kad valstybės valdyme nebūtų veidmainystės ir dvigubų standartų, kad Lietuva taptų teisine, demokratine, socialiai orientuota, visiems lygiateise valstybe tikrąja to žodžio prasme ir kad netektų kam nors kitam praeiti tokią nihilizmo mokyklą, kokią teko praeiti man.
Linkiu visiems sėkmės ir laikytis lygiateisiškumo principo tikrąja to žodžio prasme, neveidmainiaujant.
