Tiek vieno, tiek kito įstatymo pataisas pristatė Prezidentūra, bet jas, pasitelkę G.Nausėdos patarėjus, rengė VSD ir STT.
Neseniai viešam vertinimui pateiktos Korupcijos įstatymo pataisos lyg ir siekia kilnaus tikslo – kovoti su šiuo reiškiniu skiriant visose viešojo sektoriaus įstaigose specialius darbuotojus.
Bet teisėsaugos specialistai jau skelbia šiam sumanymui mirties nuosprendį: esą iš jo bus naudos kaip iš ožio pieno, o tokios biurokratinės struktūros kūrimo kaina – milžiniška.
Tiesą sakant, nė nepaskaičiuota, kiek valstybei atsieitų, jei kiekvienoje daugiau kaip 200 darbuotojų turinčioje įstaigoje tektų įdarbinti korupcijos prevencija užsiimantį darbuotoją ar net visą jų padalinį.
Aštrialiežuviai juokauja, kad tai primena sovietinių laikų vadinamuosius draugiškus teismus. Jie viešuose posėdžiuose paauklėdavo kokį girtuoklį, bet nieko nespręsdavo.
STT sumanyta nauja struktūra turėtų imtis korupcinio pobūdžio nusižengimų prevencijos ir tyrimų, kontroliuotų viešųjų ir privačių interesų deklaravimą, viešintų pažeidimus.
Realiai visa ši veikla apsiribotų pirmiausia biurokratinių raštų kurpimu – įstaigos privalėtų parengti kovos su korupcija planus, rašyti jos rizikos vertinimo ataskaitas. Teisinės pasekmės galėtų atsirasti tik tuomet, kai tuo susidomėtų STT ir pasiraitotų rankoves jos agentai.
Mažai vilties, kad įstaigoje dirbantis ir nuo jos vadovų priklausantis korupcijos prevencijos darbuotojas ar padalinys pajėgtų kontroliuoti, kas joje vyksta, ir užkirsti kelią visokiems piktnaudžiavimams.
Kad tai būtų įmanoma, šie darbuotojai turėtų būti visiškai nepriklausomi nuo įstaigos administracijos ir dar reikėtų atriboti visą viešąjį sektorių nuo politinių įtakų, bet apie tai galima tik pasvajoti.
Juk netgi platesnes galias turintys savivaldybių kontrolieriai ar antikorupcijos komisijų nariai korupcijos atvejų dažnai nenustato ir neužkerta jiems kelio, tik įtraukiami į politines rietenas.
Tuomet kyla klausimas, ko siekia STT piršdama naują biurokratinę struktūrą, kuri greičiausiai vien imituotų kovą su korupcija?
Tikslai gali būti keli. Pirmiausia turbūt norima pasidalyti atsakomybe už savo veiklos nesėkmes su įstaigose korupcijos prevencija užsiimsiančiais darbuotojais.
Juk STT sulaukia smarkios kritikos, kad daugybė jos pradėtų ikiteisminių tyrimų subliūkšta nė nepasiekę teismo – tik skambiai pradedami, pakliuvusiems į įtarimų mėsmalę žmonėms sugriaunamas gyvenimas ir vėliau tyliai numarinami. Nauja antikorupcinė struktūra suteiktų galimybę baksnoti į tai pirštu.
Kitas galimas siekis – STT įtakos išplėtimas. Naujajai antikorupcinei struktūrai ši tarnyba darytų įtaką, atsirastų galimybių tarp jos darbuotojų susirasti informatorių.
Regis, siekiama dar vieno tikslo – įbrukus Prezidentūrai šį sumanymą ir G.Nausėdai tapus įstatymo iniciatoriumi, galima tikėtis, kad jis tarsi susisaistys su STT ir jam bus sunkiau ją kritikuoti.
Panašios užmačios dvelkė ir iš VSD prezidentui įpirštų šios tarnybos galias turėjusių išplėsti Žvalgybos įstatymo pataisų.
Šalies vadovas, patikėjęs, kad žvalgybininkai, gavę teisę kviestis prevencinių pokalbių galimai užsienio žvalgybas dominančius asmenis, tikrinti jų dokumentus ar net sulaikyti, efektyviau stiprins valstybės saugumą, kurį laiką gynė tokias teisės normas net kai žmogaus teisių gynėjai malė jas į miltus.
Valstybės saugumo departamentas yra tik žvalgybinė institucija, jis nevykdo ikiteisminių tyrimų, jei jo darbuotojų surinkta informacija suteikia pagrindą byloms, tirti jas ima policija ar kitos baudžiamąjį persekiojimą galinčios vykdyti tarnybos.
Galios kviestis prevencinių pokalbių ir atsisakiusius kalbėtis asmenis bausti administracine tvarka, sulaikyti juos, gauti iš bankų informaciją apie jų finansines operacijas nekvepia geranoriškais žvalgybininkų ketinimais tik perspėti žmones, kad jais domisi užsienio žvalgai. Tai jau greičiau panašu į spaudimo, įbauginimo įrankį.
Kai pasigirdo garsi teisininkų kritika, kad VSD tokiu būdu įgytų policijos įgaliojimų, taip išplėstos žvalgybinės institucijos galios pažeistų Vakarų visuomenėms įprastas žmogaus teisių normas, prezidentas lyg ir atsitraukė.
Vis dėlto liko neaišku, kodėl G.Nausėda, atrodytų, nelabai gilindamasis, palaiko tokius abejotinus specialiųjų tarnybų sumanymus.
Demokratijai tikrai nebūtų į sveikatą, jei dabartinis prezidentas sektų ankstesnės šalies vadovės D.Grybauskaitės pėdomis, kai specialiųjų tarnybų informacija buvo naudojamasi politiniais tikslais, manipuliuojama visokiomis slaptomis pažymomis.
Galima tik spėti, kad ir G.Nausėda siekia stiprinti ryšius su specialiosiomis tarnybomis, įgyti jų vadovų asmeninį pasitikėjimą.
Tai galbūt ir nekeltų pavojaus, jei pats prezidentas nepasiduotų jų įtakai ir nesileistų vedžiojamas už nosies.
