Lietuvos aviacijos muziejaus kieme praėjusį savaitgalį praūžė 20-oji Aleksoto šventė „Mes prie Nemuno užaugę“. Kasmet ši Aleksoto bendruomenės centro narių rengiama šventė sutraukdavo tūkstančius žmonių ne tik iš Aleksoto, bet ir iš viso Kauno.
Šįmet dėl koronaviruso pandemijos renginyje dalyvavo vos 300 dalyvių, tačiau jame nestigo nei linksmybių, nei akiai malonaus reginio.
Aleksotiškiai šiai jubiliejinei šventei ruošėsi ne mažiau atsakingai nei ankstesniais metais.
– Ne paslaptis, jog dalis bendruomenių kuriasi tam, kad vykdytų kokias nors partines užduotis ar spręstų, kaip išasfaltuoti vieną ar kitą gatvę, o tai pasiekusi subyra. Esate viena iš nedaugelio Kauno bendruomenių, kurios veikla ne rusena, o tiek metų sėkmingai gyvuoja. Nuo ko tai priklauso? – „Laikinoji sostinė“ paklausė S.Račkauskienės.
– Nuo pat įsikūrimo mūsų bendruomenė nebuvo nei politinė, nei ūkinė. Susibūrėme siekdami kurti geresnį, gražesnį, įdomesnį, saugesnį ir draugiškesnį Aleksotą.
Mūsų bendruomenės centras buvo įkurtas praėjus metams po 2001-ųjų Aleksoto šventės, surengtos su grupe entuziastingų aleksotiškių. Suvokėme, kad, nebūdami vieninga organizacija, neturime tiek galimybių nuveikti reikšmingų darbų, gauti rėmimo renginiams, kitai veiklai.
Šiuo metu bendruomenės centras vienija apie 200 žmonių. Daugelis jų veikloje sukasi nuo pat pirmųjų dienų. Aktyvių narių yra maždaug pusšimtis.
Dirbame be jokio užmokesčio. Didžiausias atlygis yra bendrystė, galėjimas suteikti džiaugsmo ar pagalbos šioje teritorijoje gyvenantiems žmonėms, garsinti Aleksotą, juo didžiuotis.
– Jūsų bendruomenės centro surengta Aleksoto šventė „Mes prie Nemuno užaugę“ šįmet buvo gerokai mažesnė nei ankstesniais metais. Sunku patikėti, kad išsisėmėte.
– Sumaišties įnešė pandemija. Šventė vyko ne daugeliui įprastoje vietoje, kurioje surengėme 18 ankstesnių Aleksoto švenčių, – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode. Joje sulaukdavome kelių tūkstančių žmonių ne tik iš mūsų gyvenamojo rajono, bet ir iš viso Kauno, kitų Lietuvos vietų ar bendruomenių iš užsienio.
Šiais metais dėl COVID-19 svečių sulaukėme labai nedaug. Nors buvo suplanuota, į šventę neatvyko Čekijos Respublikos Brno miesto Jehnicės seniūnijos bendruomenė, su kuria jau 16 metų susitinkame kasmet.
Todėl ir pasirinkome mažesnę erdvę – Lietuvos aviacijos muziejaus kiemą.
Žmonių šį kartą buvo mažiau, bet aleksotiškiai šventei ruošėsi labai atsakingai, o ir programa buvo plati – koncertavo Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis „Nemunas“, Aleksoto liaudiškos muzikos ansamblis „Svirbė“, grupė „Rondo“, į dangų kilo Kauno skraidūnų klubo skraidyklės, rekonstruotas lėktuvas ANBO, svečius pasitiko Aleksoto grafu ir grafiene tapę mūsų mikrorajone gyvenantys artistai Rūta Morozovaitė ir Juozas Janušaitis, įspūdį paliko ir pražygiavę 1812 metų Napoleono kariuomenės voltižierius atkūrę rekonstruktoriai.
Šventę rėmė privačios įmonės ir organizacijos. Iš Kauno savivaldybės ar kitų valdiškų institucijų negavome nė cento.
– Ši šventė – ne vienintelis jūsų bendruomenės centro organizuojamas renginys. Į kokią dar veiklą orientuojatės? Ar sugebate įtraukti jaunimą?
– Bendruomenės veikla labai plati ir, žinoma, ne vien kultūrinė. Puoselėjame sveiką gyvenimo būdą jau devyniolika metų organizuodami kasmetinius dviračių žygius, skatindami kitą sportinę veiklą įvairaus amžiaus žmonėms, rengiame talkas, kurių metu švariname Aleksotą, lankome senus žmones, daugiavaikes šeimas ir šeimynas, pagerbiame Aleksote dirbusius pedagogus senjorus, įrengėme lankytinų Aleksoto vietų stendus. Stengiamės suvienyti ir jaunus, ir senus žmones.
Palaikome ryšį su Aleksoto ugdymo ir mokymo įstaigomis, kitomis Kauno ir Lietuvos bendruomenėmis, dalijamės patirtimi.
– Ar jūsų ir kitos Kauno bendruomenės sugeba gauti tiek pinigų, kad galėtų imtis įvairios veiklos?
– Nuo 2004 metų veikė programa, pagal kurią iš miesto savivaldybės būdavo skiriama lėšų nevyriausybinėms socialinėms, jaunimo organizacijoms ir miesto bendruomenėms.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat kelerius metus vykdė programą, iš kurios finansavo vietos bendruomenes. Lėšos patekdavo į seniūnijas.
Žmonės tokią paramą juto. Taip pat juto, kad patys, kaip bendruomenių nariai, gali spręsti, kaip tas lėšas panaudoti, ko kiekvienai bendruomenei labiausiai reikia.
Trejus metus iš Kauno savivaldybės jokios paramos kultūrinės veiklos projektams bendruomenė negauna. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mūsų bendruomenei visoms veikloms šįmet numatyta vos 9 tūkst. eurų. Tai apgailėtinai mažai.
– Ko dar, be finansavimo, stinga jūsų ir kitų Kauno bendruomenių nariams, kad jie galėtų plėtoti savo veiklą?
– Skaudu, kad jau ne vieną dešimtmetį miesto vadovų prašome skirti patalpas bendruomenės centrui, kur galėtų burtis žmonės.
Daugybę metų glaudėmės prie seniūnijos, tačiau šiuo metu ir tokios galimybės neturime. Renkamės vieni pas kitus namuose, vasarą lauke.
Manau, kad patalpų bendruomenių centrams tikrai būtų galima rasti. Tuščių erdvių yra kiekvienoje miesto dalyje. Kaune kadaise net buvo atlikta galimybių studija, analizuojama, kur galėtų įsikurti bendruomenės. Bet daugeliu atvejų niekas iki šiol nepasikeitė.
Jeigu miesto politikai suvoktų, kad stiprios bendruomenės naudingos visam miestui, Kaunas taptų dar gražesnis ir jaukesnis.
– Ar prašote Kauno savivaldybės pagalbos? Išsakote savo problemas?
– Žinoma. Esame ne kartą kreipęsi raštu, išsakę tai, kas mums svarbu, prašę pagalbos, tačiau jaučiamės nereikalingi ir atstumti. Dar vienas sunkiai suvokiamas dalykas yra tas, kad Aleksotas jau maždaug pusę metų neturi seniūno.
Manyčiau, taip neturėtų būti. Seniūnijoje, kur gyvena per 20 tūkstančių gyventojų, labai reikalingas seniūnas. Kodėl taip vilkinama skelbti konkursą seniūno vietai užimti?
