Pirmiausia stebina, kad Klaipėdos apygardos prokurorė E.Rutkauskaitė atsisakė ginti viešąjį interesą ir išsiaiškinti, kaip dar 2008 m. išnykusios Palangos dušinės pajūrio kopose galėjo būti rekonstruotos į prabangią vilą, – ji vėl paskelbė, kad viskas vyko teisėtai.
Tariama dušinių rekonstrukcija seniai bado akis. Šią vasarą žmonės net surengė protesto akciją – rinkosi prie kopose iškilusio prašmatnaus pastato su rankšluosčiais neva praustis.
Suprantama, sovietmečiu statytos dušinės verslininkus domino tik kaip teisinis pretekstas, kuriuo remiantis saugomoje pajūrio teritorijoje būtų galima pastatyti pelną kraunantį statinį ar prabangų gyvenamąjį būstą. Teisinė kova dėl šios vietos tęsiasi net nuo 2007-ųjų.
Dar prieš trylika metų vietoj dušinių pradėta naujo pastato statyba buvo pripažinta neteisėta – įtakingas Palangos verslininkas K.Gecas ketino čia statyti viešbutį, vėliau kalbėta apie plastinės chirurgijos centrą.
Teismas 2012 m. nusprendė, kad statyba savavališka, ir įpareigojo statytoją per porą metų ją įteisinti gavus Vyriausybės leidimą.
Vyriausybė statybos nepalaimino, nes teritorijoje, kurioje draudžiama net laikinai gyventi, viešbučio negalėjo būti. Bet K.Gecas rankų nenuleido – neva ėmė tik rekonstruoti nesamas dušines. Tam pakako savivaldybės leidimo, kuris buvo gautas 2014 m., o juo kažkodėl dar ir leista tęsti savavališkai pradėtą naują statybą.
Tai iki šiol stebina Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos (NNTVA) teisininkus. Juk iš neteisės negali atsirasti teisė – jei neturėjo likti jokių neteisėtos statybos pėdsakų, kaip galima tęsti tai, ko neturi būti, arba rekonstruoti daiktą, kurio nėra?
Galbūt supratęs, kad bus daug vargo įteisinti statybą, K.Gecas išnykusių dušinių dvasią ir teisę jų vaiduoklį rekonstruoti į rekreacinį pastatą su poilsio patalpomis prieš penkerius metus pardavė turtingai klaipėdietei N.Zolotnickajai ir ji čia pasistatė didžiulę vilą.
Nors šis pastatas su dušinių rekonstrukcija turėjo tiek pat bendro, kiek jūrų kiaulytė su jūra arba kiaule, o įstatymų pažeidimas – akivaizdus, prokurorė E.Rutkauskaitė pernai gruodį nusprendė, kad viskas teisėta.
Kai „Lietuvos rytas“ paskelbė naujų faktų, kad gal net buvo klastojami dokumentai, Palangos meras Š.Vaitkus kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir pareiškė, kad jei būtų jo valia, sėdęs į buldozerį jis sulygintų šį pastatą su žeme.
NNTVA taip pat paprašė ginti viešąjį interesą.
Ir ko sulaukė? Ogi tos pačios prokurorės tokio pat atsako. Mat Generalinė prokuratūra kažkodėl vėl jai patikėjo atlikti tyrimą, o ji užsispyrusi tvirtina jokių pažeidimų nematanti, tik savo atsakymą įvyniojo į painią 12 puslapių teisinių išvedžiojimų raizgalynę.
Net ir ši prokurorė pripažįsta, kad niekas pajūrio kopose ir laikinai gyventi neturi teisės. Ten galės vykti tik poilsiautojų aptarnavimo veikla. Tiesa, dar projektuojant statinį privalėjo būti numatyta jo konkreti paskirtis, bet prokurorei tai nė motais.
Vienaip ar kitaip, atsisakymas ginti viešąjį interesą dar gali būti skundžiamas.
Vis dėlto visuomeniniu požiūriu svarbiau atsakyti, kodėl vienais atvejais prokurorai gina ne viešąjį interesą, o galimus jo pažeidėjus, nors kitais elgiasi priešingai – viešuoju interesu paskelbia tikslą žūtbūt nugriauti visus statybos leidimus turinčius pastatus.
Šitaip atsitiko Juodkrantėje, kur buvo nugriautas restoranas, o jo statytojai prisiteisė iš valstybės 1,15 mln. eurų žalos atlyginimą.
Dar absurdiškesnė atrodo vadinamojo Vijūnėlės dvaro Druskininkuose nugriovimo istorija. Nors statant šį pastatą tik laikantis įstatymų buvo sutvarkyta apleista kurorto teritorija, prokurorai, talkinami teismų, privertė jį nugriauti.
Žinoma, šis atvejis ypatingas dar ir tuo, kad buvo plika akimi matyti, jog prokurorai ne tiek gynė viešąjį interesą, kiek vykdė tuometės šalies vadovės D.Grybauskaitės jiems pasiųstą signalą pulti Druskininkų merą R.Malinauską, o Vijūnėlės dvaras buvo siejamas su juo.
Dabar prokuratūros uolumas ginti viešąjį interesą atlėgo – antai ji atsisakė aiškintis Seimo tyrimo dėl 2009–2010 metų krizės priežasčių išvadose įvardytus galimus pažeidimus.
Anot prokurorų, už anuomet priimtus sprendimus skolintis didesnėmis palūkanomis kapitalo rinkose, o ne pigiau iš tarptautinių institucijų ir kitus galimai žalingus Lietuvai veiksmus turi būti taikoma politinė, bet ne teisinė atsakomybė.
Be abejo, toks šio parlamentinio tyrimo vertinimas naudingas tuomet šalį valdžiusiems konservatoriams, nes jeigu prokurorai būtų nutarę pradėti teisinį procesą, valdantieji galėjo tuo pasinaudoti rinkimų kampanijoje.
Kita vertus, prokurorų atsisakymas apginti viešąjį interesą dėl susisiekimo ministro J.Narkevičiaus sprendimo paskirti lėšų Trakų rajono kelio remontui buvo gera žinia valdantiesiems.
Stebint tokius prokurorų viražus susidaro įspūdis, kad jie vis dėlto nevengia šokti pagal įtakingų politikų ar turtingų verslininkų dūdelę.
