Visais požiūriais sudėtinga ir gal iki tam tikro amžiaus net nerekomenduotina nagrinėti tema, skirtingose kultūrose skirtingomis ir, savaime suprantama, giliai individualiomis istorijomis, tragiškais sprendimais nužymėtas lemtingų pasirinkimų įvairaus amžiaus kūrybos žmonių kelias. Klaidūs pasiryžimo pakelti prieš save ranką keliai, nežinia kada gali aplankyti beviltiškumo jausmas, kai žmogus nebepajėgia atsakyti į klausimą „verta ar neverta gyventi“, giliai ir įtaigiai nagrinėjama A.Camus kūryboje.
Bet kad ir kokie būtų intriguojantys samprotavimai savižudybės tema, man asmeniškai yra svetima pesimistinė pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, tad neketinu rašyti knygos recenzijos. Pokalbyje mane sudomino kas kita, o būtent klausimas apie G.Čchartišvilio knygoje neaptariamą, bet Lietuvos skaitytojui įdomų lietuvių literatų santykį su savižudybėmis ir atsakyme tarp kitų paminėta viena pavardė. Tai – „religinis filosofas, poetas Mindaugas Tomonis“ (1940–1975).
Sakau iškart: ne vien mano, bet ir kitų ano meto liudininkų ir M.Tomonį pažinojusių žmonių įsitikinimu, poetas nenusižudė, bet buvo KGB nužudytas. Tai nėra joks priekaištas M.Tomonį įterpiantiems tarp savižudžių, nes iš tikrųjų artimiesiems buvo pranešta, jog kūnas rastas ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių, o konkrečių nužudymo įrodymų iki šiol nėra. Beje, kaip ir daugeliu kitų KGB kruvinos režisūros atvejų.
Teisingi ir taiklūs disidento, rašytojo, jau mirusio Seimo nario A.Patacko žodžiai: „Bet kuriuo atveju Mindaugas tapo sovietų saugumo ir visos sovietinės sistemos auka.“
Enciklopedijose pateikiama išsami M.Tomonio biografija, nestokojama žiniasklaidoje dėmesio jo asmenybei, gal kiek mažiau – kūrybai. Eilėraščius spausdino ir rinkinius leido Tomo Kuršio slapyvardžiu. Nežinau, kodėl nusprendė slapyvardžiu, bet tikrai nesiekdamas pasislėpti.
M.Tomonis pritarė A.Solženicyno principui „nedalyvauti mele“, bet jį papildė nuostata „sakyti tiesą“ ir tai darė atvirai: pareiškimu atsisakyti, kad Lietuva neokupuota, kaip specialistui chemikui dalyvauti įvertinant Kryžkalnio skulptūros „išvaduotojams“ būklę, įrašais Šv. Kazimiero bažnyčios, paverstos ateizmo muziejumi, lankytojų atsiliepimų knygoje apie šventovės išniekinimą, atvirais laiškais SSKP XXV suvažiavimui apie būtinas reformas, žodžio ir sąžinės laisvę, referendumą dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso.
Visa tai automatiškai gulė į visiems sovietinės santvarkos kritikams ir disidentams taikomą diagnozę – „vangiai slenkanti šizofrenija“. Dukart KGB „daktarų“ M.Tomonis buvo patalpintas į psichiatrijos ligoninę, kurioje lankantis šių eilučių autoriui ir A.Patackui poetas, kad ir skųsdamasis padidėjusiu svoriu nuo brukamo gydymo, ironiškai kalbėjo apie „daktarų“ pastangas „atvesti į teisingą kelią“ ir labai optimistiškai – apie ateities kūrybinius planus.
Pesimizmo himnai pasauliui negiedami ir filosofinėje apybraižoje „Žinia“, skirtoje M.K.Čiurlionio šimtosioms gimimo metinėms. Drąsi mokslo (M.Tomonis – technikos mokslų daktaras) ir tikėjimo santykio analizė, o ten, kur svarstomos visuomenės gyvenimo problemos, svarbiausia dalis – aiškiai išsakyta pilietinė pozicija apie būtinybę atkurti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Tai ir nervino KGB.
Anais laikais jau galėjai domėtis viskuo, idealizmu, absurdo filosofija ar fatalizmu, jei tik domėjimosi procese nepamiršti pasakyti „kaip teisingai sakė Marxas, Engelsas, Leninas“ ir nekiši kritiškos nosies į tabu zoną – sovietinę santvarką ir ideologiją.
Tiesą sakant, daug kas taip ir elgėsi – laikė špygą kišenėje, o viešai kalbėjo „reikiamus“ žodžius. M.Tomonis taip pat galėjo ramiai neramiai rašyti spausdinamus eilėraščius, pasamprotauti abstraktaus humanizmo temomis publicistikoje, dirbti pagal specialybę ir uždirbti, kovoti su esama santvarka „savo tyliu karu“ ir laukti, kol imperija savaime nusibaigs, ką, beje, kitais žodžiais ir prognozavo „Žinioje“.
Nelaukė, netylėjo su „špyga kišenėje“, rašė ne tik eilėraščius, bet ir nomenklatūrai kraujo spaudimą, o KGB galvos skausmą keliančius tekstus. Šių dienų akimis netylėjusieji, turiu galvoje visus disidentus, yra herojai, laisvės kelrodžiai. O kaip jie buvo visuomenės vertinami, išskyrus vienminčius, tada?
Sudėtingas ir nelengvai atsakomas klausimas. Esu girdėjęs tokius samprotavimus apie M.Tomonio nepaklusnumo akciją atsisakant viešu pareiškimu vykti gelbėti nuo irimo Kryžkalnio paminklo „išvaduotojams“.
Atpasakoju ne pažodžiui: „Na, atsisakė. Na ir kas? Ką pasiekė? Kiti nuvažiavo ir padarė, ką reikia. Tik vadovus privertė vaistus nuo spaudimo gerti ir pats į KGB akiratį pateko. O Kryžkalnio „merga“ kaip stovėjo, taip ir tebestovi.“ Pokalbis girdėtas 1980 m.
Lietuvos pasipriešinimo istorijos jau nemažai parašyta. Ir teberašoma. Bet dar net nepradėta rašyti prisitaikymo prie okupacinės valdžios istorija.
Nevienareikšmė ji. Ir ne tik istorija, bet ir filosofija. Pavyzdžiui, kaip priešintis „protingai“, nepakenkiant nei artimiesiems, nei draugams, nei darboviečių visai gal neblogiems vadovams.
Žinau, jog tiek M.Tomonis, tiek kiti disidentai skeptiškas ir net piktas replikas ne kartą girdėjo, kaip ir pamokymus „protingai“elgtis, „išliekant savimi, Lietuvos patriotu“. Girdėjo, svarstė ir vis tiek apsisprendė: be tiesos ir aiškios pilietinės pozicijos, nebijant ją atvirai reikšti, laisvė nepasiekiama.
