Visą tiesą be užuolankų apie tai, kas tokie tie anykštėnai ir ko šiame mieste ieško gausiai užsukantys keliautojai, T. Kontrimavičius naujienų portalui lrytas.lt išklojo lietingą rudens dieną sutiktas Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.
– Jus pažįstantys anykštėnai sako, kad esate istorikas, jūs pataisote, kad esate žurnalistas, tai kaip yra iš tiesų?
– Save apibūdinti galiu taip, kaip man patinka, bet pabėgti nuo to, kad studijavau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete būtent žurnalistiką – niekaip nepavyks... Dvidešimt penkerius metus aktyviai dirbau žurnalistikoje ir taip jau sutapo – nuo dienos iki dienos. Kaip birželio antrąją pradėjau, taip po dvidešimt penkerių metų, birželio antrąją, baigiau. Istorija byloja, kad po 25-erių metų caras rekrūtus paleisdavo, taip mane paleido žurnalistika ir aš jau žinojau, kur eisiu: ten, kur yra šiek tiek istorijos kvapo. Šitaip ir atsidūriau muziejuje.
Ateina laikas domėtis tuo, kam dėmesį sutelkia savitas amžius. Vieni gimsta istorikais ir dar mokyklos suole pameta galvas dėl viduramžių Lietuvos, bet kiekvienam žmogui šiek tiek būdinga gyvenant vis ilgesnį savo gyvenimą, imti domėtis tuo, kad gi buvo praeityje.
Be visų kitų darbų dar vadovauju Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijai. Vis raminu tos draugijos narius, kad šie nebūtų niurzgos ir nesipiktintų jaunimu, kuris dabar neina į draugiją ir nesidomi kraštotyra: kiekvienas „jaunimas“ sulauks tokio amžiaus, kai ateis laikas domėtis praeitimi, kraštotyra ar išmintimi ir tradiciškai apgailestaus, kad „savo laiku“ tuo nesidomėjo. Tai nepataisoma, neišvengiama ir lydės mus visus iš kartos į kartą, kaip kad lydi visus nuo Egipto faraonų laikų.
Mane dominanti istorija nėra istorija kaip mokslas, manęs negalima vadinti mokslininku, man įdomu tikslinti, atrasti faktus, gilintis į jų aplinką ir kartais net žurnalistiniu požiūriu tuos faktus interpretuoti ir kurti savitą, dabar pasakojamą istoriją.
– Kai jau darbuojatės kitoje srityje, kaip jums atrodo, koks šiandien yra žmonių požiūris į žurnalistus ir žurnalistiką?
– Vertinti žurnalistus galiu jau žinodamas visą darbo virtuvę ir užjausdamas. Daugeliu atvejų elgčiausi taip pat. Savo aplinkoje, deja, matau silpnėjančią žurnalistiką – daug dalykų daroma šabloniškai, standartizuotai. „Lietuvos ryte“ esu gavęs nemažai stiprių pamokų, ypač iš tuometinio redaktoriaus Rimvydo Valatkos, kokiais 1995-1996 metais daug kartų sėdėjome dviese jo kabinete... Tiesa, esu ragavęs ir kiek kitokio rašymo: rašydavau „Lietuvos ryto“ priedui „Savaitgalis“ vaikučiams pasakėles. Rašiau vaikams apie čiaudulį ar žagsulį, kraštutinumus, rekordus ar šviesoforo istoriją. Labai smagus užsiėmimas. Būna taip, kad dėl jų ir dabar dar kreipiasi leidyklos ir prašo leidimo publikuoti, kai knygelėje ar vadovėlyje prisireikia tekstuko.
– Sakote, kad „caras paleido rekrūtą po dvidešimt penkerių metų“ iš žurnalistikos, o kas iš tiesų nutiko, kad taip pakeitėte savo gyvenimą?
– Per tuos dvidešimt penkerius metus pakeičiau keletą darbų žurnalistikoje, spėjau ir redaktoriumi pabūti rajono laikraštyje. Apie mane patį tame pačiame „Lietuvos ryte“ buvo rašyta kaip apie „jauniausią senosios spaudos“ redaktorių, o tada man buvo 26-eri. Tą momentą, kai supratau, kad reikia ką nors keisti, pamenu puikiai. Vykome su kolegomis žurnalistais į Latviją: važiuojame autobusu, klegame, pokštaujame – ir aš apsidairęs supratau, kad esu pats vyriausias... Man tuomet buvo kokie 44-eri. Prisiminiau savo vieną kolegą, kuris dirbo ilgus metus, tai jį vos ne nešte iš redakcijos reikėjo išnešti, nes jis nebegirdėjo, su kuo kalba ir nebepažino, kas jo pašnekovas. Tada ir pagalvojau, kad jei jau esu vyriausias, tai ir man artėja toks laikas. Tai buvo aiškus pretekstas galvoti apie kitokią veiklą. Žmogus turi jausti savo vietą ir žinoti, kur jis labiau tinkamas, o bent jau muziejuje tai laiko žmones ir vyresnius, manydami, kad jie išmintingesni.
Įsitikinau, kad nenoriu dirbti vadovaujamo darbo. Gyvenime man tai teko išbandyti kelis kartus ir supratau, kaip tai man nepatinka: nemėgstu administruoti kitų žmonių, aš mėgstu verčiau save administruoti.
– Paminėjote, kad viena iš jūsų profesinių interesų sričių yra istorija, bet kas joje žavi labiausiai?
– Biografistika. Mane domina žmogaus pėdsakai, juk negali viskuo domėtis ir apie viską žinoti. Mane domina mano krašto žmonių istorijos. Tie žmonės, kurie net ir labai trumpą gyvenimo tarpsnį yra prisilietę prie Ankščių, na, gal ten tik kažką trumpai nuveikė, bet jie vis tiek pabuvo anykštėnais. Jų gyvenimo istorija, jos paralelė su kitais žmonėmis yra mano domėjimosi sritis. Jau penkiolika metų tvarkau anykštėnų žinyną internete, turiu jame du su puse tūkstančio asmenybių, kurias globoju, ir vis auginu šitą būrį.
Planą, kaip atrodys žinynas, susidariau seniai, jame numatyta, ką verta aprėpti. Anksčiau labai domino dvasininkai, kurie per pastaruosius du šimtus metų turėjo kokios nors dvasinės ar socialinės įtakos Anykščių kraštui, domino jų likimai, ryšiai su kitais asmenimis. Keletą metų dirbau ties dvasininkais, o dabar atėjęs laikas plačiau atskleisti pedagogus.
– Taip pat žinau, kad nemažai savo laiko skiriate Pasaulio anykštėnų bendrijos gyvenimo naujienoms, papasakokite, kaip pavyksta surinkti tuos anykštėnus į vieną vietą?
– Iš visų po pasaulį pasklidusių anykštėnų net ir nereikalaujame atvykti ir fiziškai prisistatyti. Tikrai ne, nes Pasaulio anykštėnai – tai tik iniciatyva, apeliuojanti į žmogaus sąmonę ir skatinanti vis pagalvoti apie šitą kraštą, jaustis jo dalimi. Atvažiuoja pozityviai nusiteikę žmonės. Jie vyksta savo laisvalaikio sąskaita. Pastebime tokį dalyką: kai žmogus ilsėdamasis laisvalaikiu kažką veikia, tai jis pozityvus, nes nenori laisvalaikio gadinti negeromis emocijomis. Jis atvažiavęs net ir nutyli, jei kas blogai. Kartais sunku žmogų paskatinti galvoti, nes galvoti jis nelabai nori, jis nori atvažiavęs pabūti, pailsėti, įkvėpti, ką nors susitikti. Bendrijos užduotis – emociškai paskatinti žmogų jausti to krašto dalimi.
Jei žmogus gyvena Kretingoje ar Brazilijoje, lai savo buvimu jis reprezentuoja savo gimtinę ir aplinkiniai žino, kad jis iš Anykščių. Ten gyvendamas jis jaučiasi kaip Anykščių bajoras. Bajorai yra tie žmonės, kurie įsipareigoja anksčiau gyvenusiems nesuteršti jų garbės. Lai anykštėnas, dabar gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, nesuteršia Anykščių krašto garbės, nes kitaip jam bus gėda prisipažinti esant anykštėnu. Bendrija nemoko, kad „štai, jūs, niu niu, nebūkite pasileidę, kad prastai apie Anykščius nešnekėtų“, bet tai jau tarsi savaime priimta – jei save pristatai kokio klano atstovu, tai tu nieko nedarysi blogo, kad tam klanui pakenktum – išdrėbs tave iš to lizdo kiti paukščiai.
Tiesa, Anykščiai niekada neturėjo savo ryškių bajoriškų giminių, nes Anykščių dvaras visuomet buvo Didžiojo kunigaikščio. Anykščiai net neturėjo dvaro rūmų, čia niekuomet nebuvo baudžiauninkų ir niekas nėjo lažo. Girdime nuo mokyklos laikų: „Antanas Baranauskas buvo iš karališkųjų valstiečių...“ Karališki valstiečiai buvo visi Anykščių valstiečiai, ne tik A. Baranauskas ir jo tėvai. Todėl visi Anykščiai – karališkasis miestas, ir anykštėnai šiuo metu jau brandina idėją parengti ir išleisti knygą apie tai.
– Anykščiai tampa itin mėgstamu keliautojų miestu. Sakoma, kad pasibaigus pirmajam karantinui žmonės buvo labai pasiilgę kultūros ir iš naujo įvertino visas iki tol buvusias galimybes. Kokia jūsų nuomonė apie prabėgusią vasarą ir Anykščių muziejus lankiusius žmones?
– Jei kalbėčiau kaip muziejininkas, tai turėčiau sakyti, kad žmonės pagaliau surado savo gimtinę Lietuvą. Tiek žmonių, kartu keliaujančių skirtingų kartų atstovų per praėjusį dešimtmetį, kai dirbu muziejuje, dar neteko matyti. To niekada nebūdavo, nes dalis sėdėdavo mieste ar kaime ir laukdavo grįžtančių vaikų ar anūkų, kiti tuo metu keliaudavo ir ilsėdavosi Graikijoje, Turkijoje ar Egipte. Šeimos būdavo pasklidusius, o ši vasara jas suvienijo, paskatino bendrauti, kartu ką nors veikti. Tai tam tikra vertybė, kad nebėra galimybės bėgti per pasaulį, tada bėgi į savo erdvę, kuri ne mažiau pamoko ar pateikia patirčių. Galime įtarti, kad po tokios vasaros, o gal ir žiemos, bus daugiau norinčių domėtis savo giminės praeitimi, savo kilme.
Per patį pavasarinį karatiną kaip tik ir kvietėme anykštėnus domėtis savo kilme. Jau devintus metus muziejus kaupia genealoginę informaciją. Pakvietėme kreiptis į muziejų besidominčius giminės praeitimi, pasiūlėme nemokamai pasidalinti žiniomis.
– Ir jūsų telefonas paraudo ir įkaito nuo skambučių?
– Tai buvo lyg džinas, išleistas iš butelio... Nors po šio skelbimo praėjo nemažai laiko, vis dar atsiranda besikreipiančių. Rašo iš Lenkijos, Lietuvos ar Vokietijos. Skaitmeniname savo krašto metrikų įrašus. Viskas yra sugulę į „Exel“ programos lenteles, kur pagal paiešką galima greitai surasti visus Mockevičius ar Mackevičius, gali pažiūrėti į vieno konkretaus kaimo gyventojų ar gimusių vieną dieną žmonių sąrašus. Taip jau surinkta į žinynus apie 130 tūkst. metrikų įrašų.
– Ko tikisi ir ką randa Anykščiuose besilankantys užsieniečiai?
– Prieš aštuonerius metus teko kurti savitą naują rinkodarą, kaip čia tuos Anykščius pristatyti užsieniečiams. Tada ir atsirado šūkis – „Atrask Anykščius – pažinsi Lietuvą“. Anykščiai turi visą tematinę ir vizualinę įvairovę, kurią turime Lietuvoje. Ieškantiems senosios Lietuvos – Karaliaus Mindaugo piliavietė, ieškantiems LDK – yra dvarvietė, legenda apie bajorą Nykštį, kurio visa giminė buvo išžudyta Pabaisko mūšyje. Kraštovaizdis: reikia kalvų – vienoje pusėje bus kalvos, reikia lygumų – prašom, Panevėžio link dešimtys kilometrų driekiasi. Reikia ilgiausios Lietuvos upės? Šventoji. Ilgesnės Lietuva neturi, nes kitos upės baltarusiškus vandenis pas mus atplukdo. Tuo galima pasidžiaugti ir parodyti kaip tam tikrą Lietuvos dalį. Tai nėra Anykščių turtas – tai Lietuvos ypatybės. Domina technikos paveldas? Anykščiuose yra siauriausias ir ilgiausias siaurasis geležinkelis, o kur dar krašto kultūros ir literatūros istorija...
Anykščiuose beveik kasdien iki pandemijos buvo galima sutikti latvių turistų. Į Lietuvą labai patogu atvykti iš Rygos ir net nereikia važiuoti iki Vilniaus – pramogų užtenka ir čia, šiaurinėje šalies dalyje. Jei svečiai atvyksta vienai dienai, papramogauja ir išvažiuoja. Čia randa pramogų ir jaunos šeimos, ir keliaujantys senjorai – viskas vietoje, nereikia blaškytis. Yra ką pamatyti, su kuo susipažinti, kur pavalgyti. Dabar mieste veikia daugiau kaip dvidešimt įvairių maitinimo vietų.
– Taip vaizdžiai pristatėte Anykščius, o pats mėgstate keliauti?
– Daug keliauju po Lietuvą, turiu savo maršrutus ir tokį labai specifinį pomėgį apie kurį sarmata ir sakyti – fotografuoju kunigų kapus. Turiu nemažą nuotraukų kolekciją, jas tyrinėju. Neturiu su kuo apie tai diskutuoti, mat Lietuvoje niekas tuo neužsiima. Iš tiesų, kunigų kapai parodo vietos bendruomenės kultūros lygmenį. Kaip prižiūrimas kunigo kapas, kuriame velionis palaidotas prieš kelis dešimtmečius ar dar anksčiau, nuo to priklauso žmonių požiūris į tai, kad ne savo, kas yra vieša, atvira. Man tai tiesiog įdomu.
– Kad kiekvienas anykštėnas – bajoras, jau įtikinote, o koks yra anykštėniškasis charakteris?
– Kas tie anykštėnai ir kaip juos atpažinti? Anykštėnai – tai žmonės, kurie gyvena apsupti įvairių aukštumų, žvalgosi aplinkui, bet vis galvoja, kad palypėjus kur nors aukščiau, atsivers dar gražesni vaizdai... Jei dar toliau, tai gal bus dar gražiau ir geriau? Anykštėnai – tai tie, kurie mato, ką turi, žino, kad viskas yra gražu ir gerai, bet visuomet išlieka šiek tiek nepatenkinti, nes vis kažko negana, visada gali būti geriau, visuomet galėjo labiau pavykti. Todėl mes kartais perdėtai linkę pasiskųsti, pasibėdoti, o kiti, į mus žiūrėdami ir mūsų pasiklausydami, nesupranta, ko mums čia dar maža. Bet tada jie, matyt, nesupranta, kas yra tie anykštėnai.
– Ar būna tokių muziejaus svečių, kurių mintys ir pastebėjimai darbuotojams visai dienai pakelia nuotaiką?
– Tikrai taip. Dažnai aiškinu, kas yra muziejaus bildukai. Jų atsiranda nuolat, o ypač dažnai bildukų galima sutikti viename Siauruko muziejaus paviljone. Šis paviljonas yra labai erdvus, tai lankytojai jame iš pradžių pasklinda, o paskui išeina, o mes, darbuotojai, patalpą užrakiname. Tiesa, užrakiname ne visuomet laiku, nes būna ir taip, kad nueini į šalį, o ten viduje dar kažkas beldžiasi į stiklą... Bildukai – tai ekspozicijoje pamiršti turistai.
Praėjusią vasarą triukšminga pradinukų klasė lankėsi tame paviljone su mokytoja. Mokytoja visus juos kaip kurapkiukus sušaukė, surinko ir išsivedė. Užrakinau patalpą, lyg ir viskas tvarkoje. Einame kalbėdamiesi... Girdžiu už nugaros: „bar bar bar“. Atsisuku ir matau tokį vaizdą: prie kraštinio lango stiklo stovi toks vos daugiau nei metro ūgio berniukas, o ašaros jau pasiekusios smakrą. Jis matė, kaip mes tolstame, o pats liko užrakintas, na koks čia gali būti juokas... Ilgai raminome ir atsiprašinėjome šio nedidelio bilduko. Kažkada kolega yra užrakinęs lietuvių porelę, kuri įsibruko į ekskursiją šalia latvių turistų. Latviai susirinko savus ir susitarė, kad išeina, o lietuviai, nesuprasdami nei rusiškai, nei latviškai, nekreipė dėmesio ir kažkur užlindo... Po pusvalandžio pro šalį ėję žmonės pranešė: „Pas jus už stiklo kažkas yra ir beldžiasi“. Dabar paviljono viduje esame pakabinę telefono numerį, kuriuo galima paskambinti, jei netyčia tapai bilduku.
– Į muziejų, kuriame dirbate, atvyksta daug vaikų. Kaip sekasi šiuolaikinius vaikus sudominti muziejiniais dalykais?
– Daug kas priklauso nuo mokytojo, kokią nuostatą turi jis. Jei mokytoja pati skubina vaikus, garsiai skelbdama, kad „čia toks trumpas sustojimas ir bėgam“, tai žinote... Kelionę po Siauruko muziejų aš pradedu nuo tokio istorinio žaidimo, kurį sužaidžiame visi, natūraliai grupė skyla į komandas, nes neapsisprendžiama – vienas ar kitas atsakymas yra teisingas. Subtilybių nepasakosiu, bet tai išjudina, sklinda emocijos: reikia kažką užuosti, kažko paragauti – žinoma, jei susigundoma paragauti akmens anglies kaip garvežio maisto... Kalbėjimas apie labai svarbius dalykus – ne mūsų reikalas, tegul jiems kalba gyvenimas, informaciją teikia internetas. Mums svarbu, kad vaikas smagiai praleistų laiką su emocija, kuri įsimena. Vaikams, ypač mažesniems, nereikia pasakoti visų istorijų, jie gal daug ko neatsimins, bet užteks, kad atminty išliktų koks nors malonus momentas, pavyzdžiui, kad kažkas jam linksmai užmaukšlino kepurę, ir to užteks.
– Koks jūsų patarimams šeimoms, kuriuos ruošiasi ir vis nepriruošia aplankyti Anykščius – ar reikia atlikti namų darbus, ar spontaniškai paieškoti geros nuotaikos ir emocijų?
– Jūs norite, kad pasiūlyčiau vieną receptą 28 skirtingiems ligoniams? Kiekviena šeima ir kiekviena kelionė yra individuali. Važiuojant nežinia kur ir nežinia dėl to – tai ne tik Anykščiai, bet ir bet kuri kita vieta gali nuvilti. Prieš bet kokią kelionę reikėtų nusiteikti kuo pozityviau ir išdrįsti kiek žemiau nuleisti lūkesčių kartelę. Tačiau net ir žinant savo siekius, labai svarbus vidinis nusiteikimas ir atsipalaidavimas, pasiduodant savieigai.
Jis suteikia daugiau gerų emocijų, nei noras dvidešimt trijuose objektuose surasti tiksliai tą žmogų, kuris per dvi minutes pasakys pačią įdomiausią informaciją. Būtų labai gerai, bet to nebus, ir jei šis lūkestis neišsipildys, tai po -niolikojo aplankyto objekto bus juntamas kartėlis: „Nu vat, viskas labai gerai, bet va, ten tai nepatiko“. Atostogaujantis žmogus būna laimingas tada, kai jis nori būti laimingas, neieško ko nors tokio, kad gali ir nepavykti...
Pokalbio pabaigoje pašnekovas pusiau juokais tarstelėjo, kad neatsisveikinsime, kol nenueisime prie vienos didžiausių Anykščių įžymybių – Antano Baranausko klėtelės. Ir nuėjome. T. Kontrimavičiaus teigimu, ši vieta tam tikras lietuvių noro pažinti savo kraštą ir jo istoriją indikatorius, mat čia atvykę dažnai prisipažįsta: „Buvau čia mažas su tėvais, buvau su mokytojais, o dabar atvežiau savo vaikus“. Taip ir lanko tautiečių kartos „Anykščių šilelio“dainiaus klėtelę – labiau ne jos, o savęs praėjusiam laike vis paieškodami...
