Tik, atrodo, daug labiau nei apmautiems valstiečiams skaudėti turėtų ant pirmojo laiptelio netikėtai slystelėjusiai ir kelius iki kraujų nusibrozdinusiai šachmatų čempionei Viktorijai Čmilytei-Nielsen.
Aišku, nubrozdinti keliai, ne veidas – ir matosi mažiau, ir skauda trumpiau.
Vis dėlto, prieš slaptą balsavimą 99 kartus V.Čmilytės-Nielsen pakartoti žodžiai, kad ji nepritaria Viktorui Pranckiečiui, jog mažuma turi paklusti daugumai – nevirto kūnu, nors ir galėjo.
Vos išrinkta Seimo vadove, šachmatų didmeistrė apsisuko ant kulno ir iš karto pasielgė, kaip neseniai iš valstiečio liberalu virtęs jos pirmtakas.
Kaip ir sakiau, valstiečiai gavo, ko nusipelno.
V.Čmilytė-Nielsen iš Seimo tribūnos garsiai žadėjo nekartoti pastarųjų klaidų ir būti kitokia – nesivelti į užkulisines intrigas, nekerštauti, ieškoti kompromisų ir visus telkti.
Bet nutiko visiškai priešingai: jau per pirmąją buvimo Seimo pirmininke valandą V.Čmilytei-Nielsen pavyko nuteikti prieš save tuos, kurie į ją net neskersavo bei supjudyti opoziciją.
Silpna ir praskydusi opozicija, kokia, panašu, bus ir dabartinė – trapią daugumą turintiems valdantiesiems – tik į naudą.
Penktadienį šioje stovykloje įsiplieskusį gaisrą galima būtų laikyti gudriu šachmatininkės ėjimu.
Aišku, V.Čmilytė-Nielsen greičiausiai purtys galvą teigdama, kad neturi tikslo supriešinti opozicijos, kaip neigia ir tarp valdančiųjų bei Darbo partijos įvykus sandėrį, kuris mažiausios opozicinės frakcijos atstovui Andriui Mazuroniui užtikrino Seimo vicepirmininko postą.
Į jį pretendavo ir valstiečiai, ir socialdemokratai, kurie dabar Seimo vadovybėje turės dalytis tik vienu postu, į kurį, akivaizdu, valdantieji nori pasodinti sau parankų opozicionierių, o ne tą, kurį jiems perša R.Karbauskis.
Pagal Seimo statutą, Seimo pirmininkas turi teisę teikti pavaduotojų kandidatūras parlamentui. Beje, jame nepasakyta, jog šis teikimas turi būti argumentuojamas.
Bet tai lyg ir savaime suprantama. Juolab, kad V.Čmilytė-Nielsen per kelias savaites, kol buvo aptarinėjama jos kandidatūra į Seimo pirmininkes, suformavo lūkesčius, jog panašūs procesai vyks skaidriau nei iki šiol.
Tuo metu iš naujosios Seimo pirmininkės lūpų nenuskambėjo joks argumentuotas paaiškinimas nei kodėl šį postą iš karto gavo Darbo partija, nei kodėl A.Mazuronis?
Gal dėl to, kad yra geras naujosios Seimo pirmininkės bičiulis? Juk abu panašiu metu tapo Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos nariais. O gal dėl to, kad A.Mazuronis su liberalu Jonu Liesiu kadencijos pabaigoje ėmė rūpintis rentomis visiems buvusiems Seimo nariams ir premjerams? Kas dabar supaisys.
Be to, nebus įmanoma atgal į butelį sugrūsti ir įtarimų, kad Darbo partija šį postą gavo už balsus, kurių valdantiesiems prireiks užkamšant skyles Seimo posėdžių metu.
Visos šios spėlionės šiandien įmanomos ir, beje, jokio kriminalo čia nėra.
Rinkėjai šias mažas dramas greitai užmirš, nes nuo to, ar A.Mazuronis būtų Seimo vicepirmininku, ar nebūtų – jų gyvenimas nė kiek nepasikeis.
Bet kartais smulkmenos vis dėlto būna reikšmingos.
Antai A.Mazuronis tvirtina, kad siūlymą kandidatuoti į Seimo pirmininko pavaduotojus esą išgirdo tik Seimo posėdžių salėje ir apsispręsti turėjo 15 sekundžių.
Ką tai rodo? Kad požiūris į Seimą, kaip uždarąją akcinę bendrovę, nesikeičia nepaisant naujoviškai skambančių lozungų. Liūdna, bet ką darysi.
Keičiasi tik akcininkai. Praėjusią kadenciją pagrindiniu Seimo akcininku neabejotinai buvo R.Karbauskis, šįkart – viskas gerokai sudėtingiau.
V.Čmilytė-Nielsen – tik smulki akcininkė, kuri dėl suprantamų priežasčių turės arba jau ir yra priversta vykdyti stambesniųjų valią. Galime tik paspėlioti, kas bus, jei ji nepaklus.
Turbūt jai bus priminti ne tik dabartiniai suklupimai. Jau dabar iš visokių pakampių nuskamba užuominų, kad juk teisme vis dar narpliojama politinės korupcijos byla, kurios kaltinamuoju yra ne tik Eligijus Masiulis, bet ir Liberalų sąjūdis.
Kaip prisimename, konservatorių ir liberalų santykiai dėl šios bylos buvo gerokai pašliję. Gabrielius Landsbergis, kol pats nebuvo pakviestas liudyti į STT, „MG Baltic“ parsidavusius liberalus maišė su žemėmis.
Valdžios troškimas, aišku, vėl suartino liberalus ir konservatorius. Bet nežinia, kokią įtaką vėl suvešėjusiems santykiams gali turėti garsiosios bylos atomazga?
Kalbant apie būsimas intrigas, turbūt nereikėtų užmiršti ir sudėtingų bei painių V.Čmilytės-Nielsen vadovaujamos Liberalų sąjūdžio bei Aušrinės Armonaitės Laisvės partijos tarpusavio peripetijų.
Kodėl išsiskyrė liberalų keliai? Sąjūdiečiai aiškino, kad A.Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirinko lengvesnįjį, tuo metu pastarieji tvirtino, esą buvę bendražygiai pasuko intrigų keliu.
Su tokiu praeities bagažu ir dantis griežiančia opozicija valdantiesiems nebus lengva. Vien plačios šypsenos čia nepadės. Užkulisinių intrigų bus sunku išvengti.
Naujojo Seimo darbo pradžia aiškiai signalizuoja, kad ko jau ko, o su dabartine marga publika intrigų ir vėl netruks.
Turbūt V.Čmilytė-Nielsen irgi neturėtų žadėti to, ko negali ištesėti. Kitaip gydytis žaizdas bus vis sunkiau, o kalbos apie garbingą bei sąžiningą politiką gali nuskambėti kaip anekdotas.
