Opozicija ir kritikavo antradienį Seime pristatytą programą, ir mėgino atidėti jos priėmimą aiškindama, kad jos greičiausiai dorai perskaityti nespėjo net patys naujieji ministrai.
Esminis priekaištas programai, kurį išsakė ne tik opozicija, bet ir daugelis ekspertų, – pernelyg abstrakti, nors skamba ambicingai ir kelia tikslus net iki 2030 m. Be to, esą aiškiai neįvardyta, kokiomis priemonėmis ir kokiomis lėšomis tie ambicingi tikslai bus pasiekti.
Kita vertus, tenka sutikti ir su tuo, apie tai kalba ir pati valdžia, kad vyriausybių programos visuomet būna labiau deklaratyvios ir dėl to panašios viena į kitą, o daugiau konkretybių atsiranda jų įgyvendinimo priemonių plane.
Šį objektyvų faktą iš dalies atspindi ir vykę ginčai dėl programos turinio, kai savaip teisūs ir vieni, ir kiti. Antai valstiečiai aiškino, kad konservatoriai ir liberalai daug punktų nusirašė nuo ankstesnės Vyriausybės programos. O nauji valdantieji atkirto, kad kai kuriuos darbus, kuriuos buvusi valdžia paveldėjo iš dar ankstesnių, tiesiog reikia tęsti, nes jie nebaigti.
Vis dėlto tokie dokumentai ir juose surašyti lozungai, kaip ir Seimo daugumos bei opozicijos rietenos dėl jų, dažnai būna ratai, o politinė tikrovė – batai.
Dalis opozicijos, pirmiausia socialdemokratai, jau paskelbė, kad programos nepalaikys. Bet galima prognozuoti, kad valdantieji šį balsavimą turėtų laimėti gal net lengviau nei kovą dėl I.Šimonytės tvirtinimo premjere, kai dėl koronaviruso ir izoliacijos balsavime negalėjo dalyvauti net keliolika valdančiųjų.
Tada valdžią išgelbėjusi dalis opozicijos ir Mišrios Seimo narių grupės narių ir dabar turėtų ją paremti. Juk priešingu atveju grėstų konstitucinė krizė, kuri niekam ne į naudą.
Bet tikrąjį šios Vyriausybės pajėgumą ir gebėjimus parodys svarbiausias iššūkis – pandemija ir jos sukelta vis didėjant krizė, jau beveik tapusi nevaldoma. Tiesa, šios krizės įveikimo planą naujoji valdžia dar tik žada parengti, o kol kas pliekia darbą jau baigusią Vyriausybę, kad ji vėlavo griežtinti karantiną.
Šiaip ar kitaip, nauji valdantieji dabar bent trumpam gali su palengvėjimu atsidusti ir net švęsti – pasiektas svarbiausias trofėjus, realios valdžios vairas.
Negana to, kelio į šį tikslą priešpaskutiniame etape – kovojant su Prezidentūra dėl ministrų – buvo patirta nedaug nuostolių.
G.Nausėda, visą laiką žadėjęs būti toks griežtas kaip joks jo pirmtakas ar pirmtakė ir vilkinęs laiką tik tam, kad valdantieji kuo labiau nerimautų ir būtų sukalbamesni, išsikovojo dvi ritualines aukas. Tai – Laisvės partijos į susisiekimo ministro postą pasiūlytas K.Adomaitis ir konservatorių formaliai į žemės ūkio ministrus teikta ilgametė ministerijos valdininkė D.Miniataitė.
Prezidentas nedrįso tvirtai stoti nė prieš vieną bent kiek įtakingesnę ir svarbesnę konservatorių ar jų partnerių figūrą. Ne dėl dalykinių jų savybių ar kompetencijos, o dėl politinių išskaičiavimų ir atsargumo.
Juk tai, kad šalies vadovo elgesys vadinamajame ministrų atrankos procese buvo persmelktas viešųjų ryšių ir politinio pozavimo, akivaizdžiai išdavė ir argumentai, kuriais jis kritikavo išbrokuotuosius ar laimino paskirtuosius. G.Nausėda postringavo, kad D.Miniataitei „pritrūko aiškaus regėjimo“, o K.Adomaičiui – „vizijos“.
Tuo metu Laisvės partijos žaibiškai rasta pamaina (dabartinis ekonomikos ir inovacijų viceministras M.Skuodis) rodo, kad dėl to jau buvo sutarta anksčiau. Ir greičiausiai tai buvo dar viena nuolaida G.Nausėdai. Būtent M.Skuodį prezidentas nesėkmingai mėgino įbrukti premjerui S.Skverneliui į pernai atsilaisvinusią ekonomikos ir inovacijų ministro vietą.
Vietoj D.Miniataitės konservatorių ne mažiau žaibiškai „surastas“ K.Navickas – dar vienas buvusios Vyriausybės narys. Tik jis tuomet iš aplinkos ministro posto buvo išmestas paties S.Skvernelio ir dėl to norėdamas atkeršyti perbėgo pas konservatorius. Viena K.Navicko naujo atgimimo priežasčių greičiausiai yra ne tik prisišliejimas prie dešiniųjų, bet ir tai, jog buvusi jo viceministrė R.Brandišauskienė dabar yra G.Nausėdos patarėja.
Beje, patys konservatoriai itin tragikomiškai atrodo ne tik dėl to, kad tik tokį veikėją surado kaip žemės ūkio ministro portfelio nešiotoją, kuris dar greičiausiai iš tiesų yra ir G.Nausėdos globotinis jų Vyriausybėje. Mat tiek I.Šimonytė, tiek visas konservatorių elitas su pačiu lyderiu G.Landsbergiu priešakyje karštai rėmė interpeliaciją K.Navickui, kai jis buvo aplinkos ministras.
Gali būti, kad konservatoriai, siekdami kuo greičiau atlikti valdžios perėmimo formalumus, nusileido G.Nausėdai ir dėl jo globotinio, šiuo metu Europos Komisijoje dirbančio V.Jankūno paskyrimo ambasadoriumi Europos Sąjungai, kuriam patys anksčiau audringai priešinosi.
Pats G.Landsbergis, paskirtas užsienio reikalų ministru, jau viešai ėmė samprotauti, kad šį kandidatą reikės įvertinti.
Bet užkulisiuose kalbama, kad, konservatorių ir jų mažesniųjų partnerių vertinimu, tokie dalykai – tik smulkmenos. Juk gauta valdžia artimiausius ketverius metus jie galės naudotis savo nuožiūra – taigi bus spėta su kaupu atsilyginti ir už visas nuolaidas.
