Paskutinę nueinančios Vyriausybės darbo dieną Vyriausybės rūmuose buvo ramu. Dauguma darbuotojų dirba namuose, tik kaip visada savo postuose Vyriausybės apsaugos darbuotojai. Premjero kabinetas steriliai švarus ir nesimato jokių išsikraustymo ženklų. Tik ant sienos nebekabo visose valdžios įstaigose lyg ir privalomas Lietuvos prezidento portretas.
Apie akmenis, varčiusius populiarumo vežimą, apie santykius su politiniais bendrakeleiviais ir priešininkais, apie asmeninius išgyvenimus – buvusio premjero Sauliaus Skvernelio išskirtinis interviu „Lietuvos rytui“.
– Premjere, ar jūs žaidžiate šachmatais? Blogesniu atveju – nors šaškėmis? – „Lietuvos rytas“ paklausė 50-mečio Seimo nario S.Skvernelio.
– Ne. Šachmatais nežaidžiu. Šaškėmis – taip.
– To vargu ar užteks, kai ant Seimo šachmatų lentos dabar karaliaus dvi valdovės. Ar jau apmąstėte, koks čia gali vykti žaidimas, jums pradėjus dirbti Seime? O gal jau iš anksto prognozuojate konfrontaciją su valdančiaisiais?
Nes tokių prielaidų atsirado jau pirmosiomis dienomis po rinkimų, kai didžiausia opozicinė LVŽS frakcija negavo pozicijų, kurios visada buvo įprastos Seimo darbo praktikoje?
– Dar nežinau. Aš nei karto nebuvau opozicijoje. Bet kiek galiu vertinti, kokia buvo opozicija tuos 4-erius metus, aš nenorėčiau toks būti. Pamatysime. Bet kai kuriuo momentu valdančiųjų iš tikro jau buvo peržengta raudona riba.
Kai buvo užsiimama ne tik totaliu kritikavimu nuveiktų darbų, bet pereinama ir prie mano asmens, net šeimos. Buvo apgailėtinų vaizdų. Ir trypimo, ir siuntimo į šuns būdą...
– Na tokio negirdėjome...
– Taip, buvo. Žmonės girdi tik kai kurias Seimo transliacijas, o negirdi replikų. Kai negirdi, opozicijos patyčios liejosi kaip iš gausybės rago.
Kiek man kartų teko kalbėti iš Seimo tribūnos, tų replikų iš vienos partijos pusės būdavo tokių, kurių nei padoriomis, nei etiškomis, nei žmogiškomis nepavadinsi. Bet tai jau yra istorija. Užbrauktas brūkšnys. Norisi, kad tas naujas Seimas būtų kitoks. Bet, deja, pirmieji valdančiųjų žingsniai vėl parodė, kad dabar mes bet kokia kaina atkeršysime buvusiems. Labai neracionaliu, save žeminančiu būdu pradėjo savo veiklą.
– Kai kurių Vyriausybės posėdžių transliacijų žurnalistai taip pat negirdėjo. Ir iš jūsų girdėjome vaizdingų žodelių „šūduva“, „vienas kilogramas sviesto, vienas – mėšlo“. Matosi kad Marijampolės J.Jablonskio gimnaziją baigėte sidabro medaliu...
– Bet transliacijose apie žurnalistus nebuvo nei vieno blogo žodžio. O tuos žodelius cituoju iš Patriarcho kalbų.
– Priekaištaujate valdantiems, kad valstiečiai negavo iš pradžių vicepirmininko posto?
– Ne tik dėl to. Yra susiklosčiusios tradicijos, patinka ar nepatinka, bet partijos stengiasi jas išlaikyti. Liko Etikos ir Antikorupcijos komisijos. Ir tik kai buvo pamatyta, kad esame pasiruošę ginti opozicijos teises, buvo atsitraukta. Dabar likome tik be Audito komiteto, gal pirmą kartą, pažeidžiant Statutą, šis komitetas liko ne opozicijos.
– Iškart po rinkimų jūs prieš televizijos kameras pareiškėte, kad bus labai stipri opozicija. Bet prieš keletą dienų išgirdome, kad stipri opozicija kaip ir nesusiformavo, yra suskaldyta, jūs gal ir nebūsite opozicijos vadovu. Kokią padėtį jūs matote dabar?
– Taip, su opozicija iškart po rinkimų buvome susėdę šiame kabinete, dalyvavo darbo, socdemų partijų pirmininkai. Vėliau susitikome ir Seime, aptarėme ketinimus, kaip galėtų dirbti vieninga opozicija, kalbėjomės apie atstovavimą Seimo komitetuose, darbotvarkę, reikalingų įstatymų priėmimą opozicijos vardu. Bet pirma savaitė įnešė sumaištį, suskaldė opoziciją.
– Jei opozicinių partijų lyderiai būtų buvę patikimi, stiprūs, būtų laikęsi priimtų nutarimų, niekas nebūtų suskaldęs. Tai problema patys žmonės, o ne tai, kad juos suskaldė? Susigundę, pavyzdžiui, Seimo vicepirmininko kėde.
– Taip. Manau, kad iki kovo 10 dienos mes vis dėlto turėsime nusistovėjusį opozicijos darbą. Tada ir matysime, ar yra tikrosios opozicijos frakcijos Seime, ar skelbiamasi kaip opozicija, o balsuojama kaip pozicija. Mes kalbamės, jei nepavyks, tai pagaliau LVŽS frakcija gali ir pagausėti, tai nebereikės ir jokio susitarimo su kitomis frakcijomis.
– Imtumėtės opozicijos vadovo pozicijos?
– Manau, kad ji turi būti rotuojama visų opozicinių frakcijų. Nėra būtina, kad tik aš turiu būti.
– Šie ketveri metai jums buvo nelengvi. Pralaimėjote du mūšius – nebuvote išrinktas prezidentu ir pralaimėjote Seimo rinkimus vienmandatinėje apygardoje. Kuris pralaimėjimas jums buvo skaudesnis ir labiau netikėtas? Ir kodėl jūs pasirinkote apygardą Vilniuje, kai tikrai būtumėte laimėjęs provincijoje?
– Jei tikslas būtų buvęs laimėti, taip, galėjau pasirinkti ne vieną Lietuvos miestą. Yra daug mūsų šalininkų. Vilniuje turbūt laimėti nebuvo įmanoma niekam, jei atstovauji ne konservatoriams ir ne liberalams.
Bet reikėjo partijai taip pat surinkti balsų ir Vilniuje, ką mes ir padarėme. Laimėjome apie 12 procentų, kas LVŽS partijai yra pakankamai daug. Aš vienintelis Vilniuje patekau ir į antrą turą.
– Bet ir čia pralaimėjote.
– Supraskime, kad ministras pirmininkas dėl savo darbo negali skirti daug dėmesio rinkimams.
– Jūsų darbai turėjo kalbėti už jus.
– Taip, bet žmonės dažnai galvoja, kad vienmandatininkas yra kaip ir savivaldybės atstovas, kuris rūpinsis jų rajono, kiemo reikalais. O prezidento rinkimai man jau yra istorija. Aš jų nesureikšminu. Taip, tai buvo netikėtas rezultatas. Ir šių rinkimų rezultatai patvirtino, kad centro kairė yra didžiųjų miestų bastionas. Net Kaunas greitai pamiršo, kaip miestas atrodė valdant konservatoriams.
– Pralaimėjote tuos du mūšius, bet laimėjote karą su onkologine liga. Gal tai yra svarbiausia?
– Be jokios abejonės, tai svarbiausia pergalė, tikiuosi, kad ji galutinė. Be abejo, kodėl aš susirgau, priežastis yra šios mano pareigos ir politinė veikla.
– Grįžkime prie pralaimėtų rinkimų. Jei jūs būtumėte atsiribojęs nuo LVŽS, su kuria pakliuvote į didžiąją politiką ir tapote ministru pirmininku, gal rinkimus būtumėte ir laimėjęs su kita politine jėga? Nesvarstėte to žingsnio?
Kaip padarė su valstiečių banga į Seimo pirmininko kėdę atplaukęs Viktoras Pranckietis, laiku perbėgęs į kitą partiją ir toliau dirbantis Seime. Juk daug meilės su valstiečiais nebuvo, dažnai girdėdavome, ne itin sutarėte su LVŽS vedliu Ramūnu Karbauskiu. Kas laikė jus? Jums imponavo LVŽS vertybės ar tiesiog likote iš padorumo?
– Buvo visokių svarstymų per tuos 4-erius metus. Būčiau nenuoširdus, jei sakyčiau kitaip. Buvo vienas laikotarpis, kai su dalimi frakcijos praradome normalų kontaktą. Tai buvo susiję su sudėtingomis sąlygomis. Kitaip nei ši Vyriausybė, kuri dar nepradėjo darbo ir jau elgiasi neetiškais ir ne visai padoriais būdais. Bet pagal kai kurios žiniasklaidos elgesį jau galima numatyti, kad ji bus geriausia ir sėkmingiausia.
Mūsų Vyriausybė negavo atokvėpio nuo pat pirmos dienos. Mus pradėjo daužyti ir Seimo pozicija, ir opozicija. Ir etiškais, ir ne visai padoriais būdais.
Bet nieko nepadarysi. Mes, matyt, buvome ne tie. Jeigu peržvelgtume 30 metų laikotarpį, kas belaimėtų rinkimus, tie patys žmonės vis tiek valdo Lietuvą. Kas tik išsišoka ne iš to klano, iškart gauna taip, kad mažai nepasirodo. Į labai svarbių interesų sferą niekas kitas negali eiti, tik tie, kurie atėjo prieš tris dešimtmečius.
– Ar taip kalbate apie konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio įtaką?
– Aš kalbu iš esmės. Mes prieš 4-erius metus išsišokome, mūsų niekas nelaukė, ir mes kai kam tiesiog sutrukdėme. Ir tas sutrukdymas buvo įvertintas nuo pat pirmos dienos.
– Bet jūsų Vyriausybės ministrų skyrimas, kiek prisimename, iš pradžių buvo labai sėkmingas?
– Taip, aš pasirinkau ministrus laisva valia, su prezidente D.Grybauskaite mes turėjome puikų ir sėkmingą Vyriausybės formavimo laikotarpį, tuo reikia pasidžiaugti. Abu elgėmės profesionaliai.
Ji turėjo inspiracijų dėl užsienio reikalų ir gynybos ministrų, bet nei viena pavardė nebuvo primesta. Mes tai padarėme oriai, greitai ir labai sėkmingai. Vyriausybė buvo profesionali, ir profesorių turėjome, bent jau visi buvo su aukštaisiais išsilavinimais, be dėmių. Net mažiausią šešėlį, kuris galėjo kristi ant ministro, mes su prezidente vertinome atsakingai.
Aišku, padarėme ir klaidų. Suteikėme žmonėms pasitikėjimą, o vėliau pasirodė, kad jie yra visiškai skirtingų politinių pažiūrų, tad kaip jie galėjo dirbti valstiečių Vyriausybėje? Tie žmonės šiandien darbuojasi konservatorių Vyriausybėje. Niekaip nesuvokiu padorumo, politinės etikos stokos.
– Turite galvoje buvusį jūsų Vyriausybės aplinkos apsaugos ministrą Kęstutį Navicką, kurį pasikvietė konservatoriai, nors jam patys buvo organizavę interpeliaciją dėl netinkamo darbo?
– Taip, visko buvo. Bet tokie mūšiai ir užgrūdina. Aš džiaugiuosi, kad tuos mūšius mes atlaikėme ir neišsilakstėme, mūsų frakciją paliko tik pikti, pagiežingi žmonės, kurie, ateidami su valstiečiais, gal turėjo kitų tikslų. Buvo tokių, kurie net naudojosi valstiečių skyrių finansinėmis sąskaitomis, gyveno, maitinosi per rinkimų kompaniją. Na, likimas jiems atseikės, ko nusipelnė.
Jei užsiminėte apie buvusį Seimo pirmininką V.Pranckietį, taip, per pastaruosius pusantrų metų jis mums labai pakenkė. Kai jis iš esmės jau dirbo opozicijoj. Buvo paradoksas, mes Seime nebeturėjome daugumos. Strigo paskyrimai, kuriuos turi teikti Seimo pirmininkas, posėdžiai, darbo organizavimas. Jo „indėlis“ didžiulis, kad mes turime tokį rezultatą, o jam pačiam viskas labai gerai išėjo.
Nenoriu žmonių smerkti, mes visi renkamės savo kelią, niekada nežinai, kur vieną ar kitą nublokš. Manau, kad valstiečių frakcija, kuri dabar yra po rinkimų Seime, mažesnė, bet kokybiškesnė. Matysime, kaip mums seksis.
– Jūs giriate savo Vyriausybės narius. Nors korupcinių nusikaltimų buvo išvengta, bet skandalų – ne. Dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičius pakankamai susigadinote santykius su Prezidentūra. Kodėl jūs laikėtės tokios ginamosios pozicijos ministro atžvilgiu? Negi tik atsidėkodamas dėl to išasfaltuoto keliuko jūsų gyvenamoje sodų bendrijoje?
– Kai man sakoma – „nepakankama kompetencija“, aš noriu įrodymų. Matome, kokie pokyčiai vyko susisiekimo sektoriuje per tuos pusantrų metų. Tegu kalba miestų, gyvenviečių gyventojai, verslo įmonės, priimti įstatymų aktai, vystomi strateginiai projektai. Savo kompetenciją ministras įrodė darbais. Šiame sektoriuje buvo padarytas didžiulis proveržis. Ar jo nekompetencija, kad jis kotletą suvalgė per susitikimo pietus? Gal kotletai sau, o darbai – sau? Ką gi, dabar visi žino, kad protokolinėse vakarienėse negali valgyti organizatorių sąskaita.
Man ministro profesionalumas visada svarbiausias. Palyginkite, kokie buvo mūsų ministrų pasirinkimo filtrai. Neįsivaizduoju, kad dabar prisiekę ministrai atėjo su tokiais interesų konfliktais. Mūsų Vyriausybę dėl to būtų sudaužę. Mūsų siūlytas teisingumo ministras Julius Pagojus, kuris buvo nuslėpęs kad vairavo neblaivus, iškart buvo eliminuotas. Dabar tai vertinama kaip ministrės jaunystės klaida. Kaip ir nebaigti mokslai.
O dėl to vadinamojo „mano“ keliuko... Iš priskaldytų istorijų atrodo, kad ten apšviesta keturių eilių magistralė. Iš tikrųjų ir šiandien tai yra nebaigtas projektas, kuris net neįpusėjo. Bet į kitus objektus asfaltuojami keliai – gerai. O ten, kur premjeras gyvena, tegu žmonės kenčia!
– Vienas pirmųjų anuomet LVŽS partijos priimtų įstatymų buvo alkoholio draudimo, reklamos ribojimo. Galima sakyti, kad jis iškart papjovė valstiečių populiarumą, kurio jie nebeatgavo per visus 4-erius metus.
Suprantama, įstatymo reikėjo, bet ne tokio nesubalansuoto. Nes draudimas gal tik šiek tiek pakeitė buitinį alkoholizmą, kas gėrė, tie geria. Bet draudimai, pavyzdžiui, pardavinėti alkoholį per kultūros renginius, atbaidė reklamos davėjus, kurių dėka ir gyvuoja nemažai kultūros renginių. Didelis vežimas, galima sakyti, nuvirto nuo mažo akmenuko po ratais, drauge nusinešdamas ir dalį jūsų populiarumo? Kodėl jūs nesustabdėte A.Verygos užmojų?
– Neužkraukime jam visų akmenų. Tai buvo ne tik A.Verygos užmojai. Buvo svarbesnių figūrų, kurios buvo kategoriškai nusistačiusios už alkoholio politikos griežtinimą. Dauguma sprendimų buvo teisingi, bet buvo ir perlenkimų, aš juos mačiau. Neprotingi reklamos ribojimai palietė ne tik kultūrą, bet ir sportą. Visiškai nepaaiškinamas silpno alkoholio ribojimas paplūdimiuose.
Bet tai buvo kategoriška kai kurių grupių valia. Sprendimai buvo priimami Seime. Vyriausybės siūlymai dėl alkoholio ribojimo buvo gana adekvatūs, racionalūs ir protingi. Bet Seime juos pakoreguodavo į radikalesnę pusę, tokia ten buvo kai kurių žmonių valia.
Bet tikslas buvo bendras. Taip, tos priemonės paskatino buitinį alkoholizmą. Problemą reikėjo spręsti. Jei žmogus dreba jau sekmadienį po pietų, kad negali nusipirkti alkoholio, jis turi alternatyvą – nueiti į kavinę ir išgerti saikingai. Alkoholizmas davė daugybę nelaimių. Ir smurtas, iširusios šeimos, vaikų nesaugumas. Turbūt dažna šeima yra paliesta to liūno.
– Kiti visuomenę, medikus labai suerzinę draudimai buvo sveikatos priežiūros srityje. Įvairūs vaistų ribojimai, kompensavimai, ligoninių jungimas, medikų algų nedidinimas.
Taip, permainų reikėjo, A.Veryga jų drąsiai ėmėsi. Bet ar visos priemonės pateisino tikslą? Turime ir vaisius. Pandemija įsisiūbavo, bet medikų labai trūksta. Jie – užsienyje.
– Taip, tas antras akmenukas, išvertęs populiarumo vežimą, buvo ir farmacijos sritis. Galiu atvirai pasakyti, kad vieną iš pagrindinių smūgių mums kirto farmacijos pramonė. Ta nematoma, labai stipri jėga.
Mes daug žinojome, turėjome netiesioginių įrodymų. Ir kaip reklamos užsakinėjamos, ir kaip mokama kai kuriems asmenims, kurie turėtų periodiškai dergti ir atskirus asmenis, ir Vyriausybę, ir tai darė visus 4-erius metus. Bet tai lyg niekam ir nerūpi, interesai yra milžiniški, finansai matomi dar didesni. Bet tai tik viena iš sferų.
Galiu pasakyti – mes įlindome ne į savo „daržą“, į veiklą, kurioje interesais jau buvo pasidalinta. Ir atsiradus mums, kažkokiems „žiopliems kaimiečiams“, kurie bandė ravėti tą „daržą“, iškart buvo pasipriešinta. Nes tos grupuotės turi tribūną, viešinimo kanalus. Ir nieko prieš juos nebepadarysi. Farmacinės kompanijos veikė tiesiai per medikus.
Dėl medikų atlyginimų – pažiūrėkime 4-erių metų statistiką, kiek augo medikų atlyginimai. Daugumai net 700-800 eurais. Medikų, mokslininkų, mokytojų, statutinių tarnautojų.
Tik dabar keista, kad priimant naują biudžetą niekam nereikia algų kelti. Mes nuo pirmos dienos ėmėmės tai daryti. O medikai ir kiti piliečiai iš Lietuvos ėmė išvažinėti ne dabar. Bet prieš dešimtmetį. Dabar dauguma grįžta.
Medikų bendruomenė – sudėtinga. Čia daug subtilybių. Ir dabartiniam ministrui nebus lengva.
– Turbūt neprieštarausite, kad savo medikais, jų profesionalumu mes galime didžiuotis Europoje? Juk ir pats buvote su tuo artimai susidūręs?
– Taip, tai yra puiki bendruomenė. Medikai, ypač vyresnės kartos, savo profesiją žino idealiai, jie tikrai aukojasi dėl ligonių. Na, jaunesnė karta puikiai parengta, bet jų požiūris racionalesnis.
Mūsų medicinos centrais mes galime didžiuotis pasaulyje, o mūsų profesoriai tiesiog stebukladariai. Seselės, slaugytojai – tai fantastiniai žmonės.
– Grįžkime vėl prie tų pralaimėtų Seimo rinkimų. Prezidentė D.Grybauskaitė valstiečių pralaimėjimą įvertino dėl „padarytų strategavimo ir vadybos klaidų“. Ar jas supratote?
– Manau, kad Prezidentė vertino iš savo pozicijų, ir nieko naujo nepasakė. Ji niekada ir neslėpė, kad simpatizuoja dešiniajai pusei, vienai iš didžiausių mūsų šalies partijų, tai ir natūralu. Tai paslėpti jai buvo pakankamai sunku. Ji turėjo savo, gana specifinį požiūrį į pertvarkas, reformas, ką reikia ir ko nereikia daryti, ar geriau nieko nedaryti.
Tai natūralu, kad ji turėjo savo požiūrį, gal dar ir pastiprintą vienu leidiniu, kuris buvo išleistas per rinkiminę kampaniją.
– Kaip šiandien jūs, jau nueinantis 17-tosios Vyriausybės vadovas, įvertintumėte savo santykius su prezidente? Buvo ten audrų?
– Jai pakankamai gerai sekėsi darbuotis, ypač pirmoje kadencijoje. Buvo ir šviesesnių, ir tamsesnių dienų mūsų santykiuose. Taip, susikirsdavome, aš nesu saldainiukas, prezidentė irgi. Esu gavęs iš jos gerų patarimų, kuris tikdavo ir jai – prieš kažką pasakant paskaičiuok iki 10!
Pajuokaudavome, kuriam mūsų reikia daugiau skaičiuoti. Bet šiuo atveju ji tikrai buvo teisi. Jei pajuokauji, dažnai tavo juokas gali būti įvardintas kaip chamiškumas. Bet keista, kad dabar, kai „juokauja“ mano viena oponentė, ir juokauja gerokai kandžiau, nuo pirmos dienos, laikoma, kad viskas tvarkoje.
– Kaip jūs pats įvertinate rinkimų pralaimėjimo priežastis? Ar čia tokia jau Lietuvoje nusistovėjusi tradicija – 4-eri metai ir ateina nauji? Juk statistika, tarptautiniai reitingai rodo, kad tie 4-eri metai Lietuvai buvo sėkmingi.
Štai EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) vadovas Angelas Gurria neseniai pagyrė Lietuvą dėl suvaldytos pirmosios pandemijos, kad BVP susitraukė tik 2 proc., ir Lietuvai šiemet prognozuojamas mažiausias ekonomikos smukimas tarp 37 EBPO šalių.
– Kai žmonės ima pakankamai geriau gyventi, galvoja, kad kiti padarys dar geriau. Puiku, kad naujoji valdžia tuo įdirbiu galės toliau naudotis mūsų gerovei.
Bet reikia priminti, kad Vilnius, Kaunas ir likusi Lietuva – du skirtingi pasauliai. Didžiųjų miestų žmonės, kuriems nėra tokie aštrūs socialiniai klausimai, kuriems problema gal tik kur mašiną pastatyti, yra kitokių pažiūrų, ir jie pasirenka kitą politiką. Bet juk rinkimų rezultatas yra ribinis. Kas būtų įvykę, jei 5 proc. būtų peržengusi Lenkų rinkimų akcija? Arba jei būtų nepritrūkę vieno balso atmesti Prezidento veto dėl 3 proc. kartelės? Šiandien būtume turėję centro kairės Vyriausybę.
Bet tai normalu. Politikos švytuoklė veikia. Šį kartą konservatoriai, neatsirado nauja jėga. Jeigu po 4-erių metų atsiras kokia nauja jėga, ji bus taip pat sudaužyta kaip ir mūsų. Jei bus ne tie, kurie jau prieš 30 metų nusprendė, kokios partijos turi būti valdžioje.
– Konservatorių patriarchas V.Landsbergis prie keletą dienų, net rašydamas užuojautą mirusiam chorvedžiui Petrui Bingeliui, rado vietos joje įterpti ir jūsų Vyriausybės įvertinimą: „... Ko čia kreipti dėmesio, ką sako prisimelavusi, nusibaigianti valdžia?“
Vis dėlto įdomu, ką jūs sakote, su kokia nuotaika paliekate ministro pirmininko kėdę? Šviesių ar tamsių dienų buvo daugiau?
– Buvo tragiškai sunkūs metai. Ir fizinė įtampa, darbo krūvis, krizės, ypač pandemijos, kuri buvo nepažįstama, netikėta. Taip, pirmą bangą mes išvairavome gerai. Bet dabar nusiritome į Europos dugną.
Taip. Bet labai pasikeitė požiūris visuomenės, kuri nori laisvių. Ir Vyriausybės priimamos priemonės nebesvarbu, tik erzina. Tie 4-eri metai buvo labai sudėtingi. Ir aš pats, ir ministrai, dirbome sąžiningai, neskaičiavome nei darbo valandų, nei minučių.
Taip, buvome per daug apsižioję. Buvome per daug optimistai. Taip, mes per daug tikėjomės neturėdami patirties dėl povandeninių srovių. Kad geras projektas gali būti sudaužytas ir Seime, ir interesų grupių. Labai greitai norėjome padaryti daug, o gal reikėjo daryti nuosekliai arba kai ko išvis nedaryti, nejudinti pelkės.
Aš tikrai džiaugiuosi, kas padaryta skurdo mažinimo srityje. Ir žiūrint į dabartinės Vyriausybės programą, kai kur ji atrodo kaip nesusipratimas, nes daug kas jau yra padaryta. Socialinėje srityje mums pavyko atsisukti į žmogų. Jei ir buvo protestuojama, tai ne dėl to, kad nekeliami atlyginimai, o dėl to, kad per mažai keliami. Juk kilo kai kam ir 50, ir 70 procentų. O kiek į Lietuvą atėjo investuotojų. Gal ir buvo galima geriau, padarėme ir klaidų, bet dirbome nuoširdžiai.
– Pirmą pandemiją suvaldėte puikiai, bet gavote velnių dėl suvaržymų. Antrą pandemiją palikote daugiau laisvių, bet vėl gaunate perkūnų, kad palikote. Jums priekaištaujama, kad laukėte rinkimų ir nieko nedarėte.
– Rudenį padėtis buvo stabili. Negalėjome Lietuvos vėl uždaryti be pagrindo. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje juk nebuvo rinkimų. O padėtis tokia pati. Tie, kurie dabar mus kala prie stulpo, turėtų prisiminti, kaip mus kritikavo, kai paskelbėme karantiną pavasarį – esą nebuvo reikalo! Dabar pandemijos priežastis – visuomenės apsisprendimas. Dalis jos nori gyventi kitaip, todėl toks rezultatas. Savivaldybės leido rengti visokių miesto švenčių, mugių... Jos ir pasivogė Kalėdas.
– Iš naujos valdžios girdime, kad nusmukdėte Lietuvą, didžiulė valstybės skola, biudžete nėra numatyta lėšų net pandemijos valdymui. Ką galėtumėte atsakyti?
– Tai pavadinsiu demagogija. Mes 4-erius metus dirbome, kad mūsų fiskalinė politika būtų taip subalansuota, jog mūsų skolinimosi reitingai būtų vertinami kaip solidžios, patikimos valstybės. Kai ištiko tokia krizė, visi ekspertai sakė, kad turime ją valdyti ir skolintis.
– Neskaičiuoti vandens kainos, kai namas dega?
– Taip. Mes nesiskolinome kaip prieš 10 metų už 9 ar 10 procentų. Iš šios dienos pozicijos negalime vertinti ano meto sprendimų, tai tiesa.
Mes skolinimosi išlaidas subalansavome taip, kad kitais metais neviršytume 5 proc. deficito. Čia yra raudona riba. Jei ją naujoji valdžia peržengs, ji turės milžiniškų problemų 2021 metais. Tada neišvengiamai bus didinami mokesčiai ir mažinamos išlaidos. Biudžetą pateikėme subalansuotą, tik su 5 proc. deficitu, jis įvertintas Europos Komisijos. Naujoji valdžia neturėtų pamiršti, kad esame euro zonos šalis, nesame savarankiški sudarydami biudžetą. Jam EK uždegė žalią šviesą.
Pateikėme subalansuotą biudžetą. Ir tai yra faktas. Visa kita – demagogija. Naujoji Vyriausybė gavo visas galimybes.
– Kaip bus su ta 13-tąja pensija? Ar ji liks kaip rinkiminis pažadas?
– Dar galima diskutuoti dėl jos dydžio, bet ji turi būti duota senjorams. Niekada nesutiksiu, jei bus sakoma, kad jos nereikia.
– Nežinau, ar jūs skaitėte mėgstamą premjerės I.Šimonytės knygą Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“? Manau, kad ne, nes būtumėte prisiminęs kapitono Lukašo duotą patarimą: „Šveikai, su damomis turime visada būti nepaprastai taktiški“.
Iškart tarp jūsų ir I.Šimonytės ėmė sklisti nesutarimų kibirkštys. Ar vertinate save kaip emocingą žmogų? Ir ar tai nebus kliūtis jums dirbant opozicijoje?
– Taip, man kartais reikės mokytis skaičiuoti iki 20. Mūsų santykis su I.Šimonyte nėra kaip tarp vyro ir damos, o kaip tarp valdžios atstovų.
Taip, ministrė pirmininkė yra labiau kandi, ir tai yra faktas, kaip pasakytų Šveikas. Bet ji turi gerų savybių. Supranta humorą, kaip ir aš. Labai dažnai esą susikirtimus užaštrina antraštės: „Skvernelis tėškė, Šimonytė tėškė“. Mes su I.Šimonyte labai dalykiškai bendravome ir bendraujame net ir dabar, nesame ir gal nebūsime jokie priešai, esame politiniai oponentai. Dar daugiau, aš puikiai suprantu, kad jos laukia sunkus darbas, linkiu sveikatos, užsispyrimo ir ramybės. Nes tai pati sunkiausia šalies pareigybė.
– Tai gal ir džiaugiatės, kad pandemijos įkarštyje galite pasitraukti, Seime tikrai bus ramiau?
– Negaliu pasakyti – išeinu, ir man nerūpi. Rūpi labai. Mes viską darėme kaip sau, ir rinkimų rezultatai buvo ant ribos. Būtume patys tęsę tuos darbus, nekasėme duobės, kad į ją įkristų kiti.
Aš ir Seime būsiu aktyvus. O su premjere mes galėsime daug apie ką tartis, nors būsiu opozicijoje, kuri bus reikli. Aš gerbiu tą žmogų, kuris ryžtasi perimti šį iššūkį net su ta ministrų komanda. Norinčių už durų ministrų yra būrys. Bet galinčių – nedaug.
O drauge su pareigomis gauni galimybę, kad būsi drabstomas purvais. Ne tik tu pats, bet ir šeima.
– Jūs skaudžiai reaguojate į patyčias, įžeidimus? Juk kenčia ir vaikai, žmona, jūsų mama? Dabar jau nebeturėsite ir apsaugos.
– Taip. Esu ir aš, ir mano šeima sulaukę realių grasinimų, ne vienas tyrimas pradėtas. Apsauga buvo ne privilegija, o būtinybė, vadovybės apsaugos pareigūnai dirba puikiai ir profesionaliai.
Dabar aš pats galiu apsiginti, ir ginklą turiu, ir, jeigu reikės, panaudosiu. Tikiuosi, nereiks. Aišku, labiausiai dėl patyčių tuos 4-erius metus išgyveno mama. Jai 77-eri metai, ir vieną kartą ji net įsižeidė, kai pavadinau ją „garbingo amžiaus“. Ji labai energinga, pati dar vairuoja. Ji labiausiai džiaugiasi, kad palieku premjero postą.
