L.Pernavas yra pirmasis Lietuvos policijos atašė JK ir prisipažįsta mėgstantis iššūkius tiek profesinėje veikloje, tiek sporte.
Apie tai, kokie buvo buvo pirmieji metai Londone ir kokių iššūkių bei patirčių jie nepašykštėjo naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su trumpam į Lietuvą grįžusiu L.Pernavu.
– Nemažai žmonių šventiniai planai sugriuvo dėl naujos viruso atmainos šalims suskubus uždarinėti sienas su JK ir nutraukiant tiesioginį susisiekimą, ar Jums pavyko į Lietuvą sugrįžti anksčiau nei buvo paskelbta apie atšaukiamus skrydžius?
– Taip, man su sūnumi dar pavyko sugrįžti sklandžiai, parskridome likus kelioms dienoms iki skrydžių nutraukimo.
– Iš Lietuvos išvykote maždaug prieš metus, kaip jūs buvote priimtas Jungtinėje Karalystėje?
– Taip man gyvenime susiklosto aplinkybės, o gal ir nulemia mano paties asmeninės savybės, bet kad ir kur bedirbčiau sutinku labai draugiškus ir geranoriškai nusiteikusius kolegas, tad ir šiuo atveju jokių rūpesčių nekilo, bet iššūkių praėję metai nešykštėjo.
– Kokie tie iššūkiai, jūsų nuomone, buvo sudėtingiausi?
– Žinoma, šie metai nebuvo lengvi ne tik man, bet ir mums visiems – viruso COVID-19 pandemija atnešė daug rūpesčio dėl sergančių artimųjų ir netekčių, kilo ekonominių iššūkių, nes daug žmonių neteko darbų. Tai, kad tapo daug sudėtingiau susitikti su artimaisiais patyriau ir pats: jei anksčiau namo pavykdavo grįžti kiekvieną ar bent kas antrą savaitgalį, tai šiemet savo šeimą galėjau pamatyti du kartus per metus.
Šiais metais buvo priimta daug nepopuliarių sprendimų, tokių kaip karantino ribojimai ar nuotolinis darbas, apie kuriuos anksčiau net nebūtume pagalvoję.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie pagalbos nukentėjusiems dėl karantino teikimo. Visą pavasarį pirmosios karantino bangos metu dalyvavau savanorystės projekte „Pasportuok ir padėk“, kurio metu buvo renkami pinigai „Maisto bankui“. Tiesa, tai dariau ne kaip policijos pareigūnas, o paprastas žmogus. Buvo labai gera prisidėti prie šio prasmingo projekto, nes daugeliui šeimų pagalbos tikrai reikėjo.
– Jūsų pirmieji metai JK sutapo su pandemija, tad ir pažėrė daug netikėtumų?
– Kalbant apie pokyčius mano profesiniame ir asmeniniame gyvenime – jų buvo daug. Teko įsikurti kitoje šalyje, kitame mieste. Viskas nauja – kolegos, darbas, užduotys. Viską teko pradėti nuo nulio, užmegzti naujus kontaktus, juo labiau, kad iki man atvykstant į Jungtinę Karalystę, Lietuva čia neturėjo atašė. Kai man baigus kadenciją čia atvyks kitas kolega, jau turėsiu, ką jam perduoti, o pats pradėjęs darbą neturėjau ko pasiklausti ir niekas negalėjo pasakyti, kaip tam tikri dalykai buvo daromi anksčiau, nes jie paprasčiausiai nebuvo daromi.
Nelengva buvo ir tai, kad dėl pandemijos iššūkių nemažai darbo buvo organizuojama nuotoliniu būdu, tad ir galimybės gyvai susitikti su žmonėmis buvo apribotos: daugeliu atvejų tiesiog tekdavo skambinti ir prisistatyti ir tikėtis, kad pavyks gauti reikiamą informaciją.
Nors manėme, kad mokame puikiai naudotis išmaniosiomis technologijomis, bet šių metų situacija parodė, kad dar tikrai yra kur tobulėti, nes kai reikia ne tik bendrauti nuotoliniu būdu, bet ir keistis informacija ar organizuoti apklausas, kyla iššūkių.
Kai prieš keletą metų Lietuvos policijoje įvedėme nuotolinį darbą, sulaukėme skepticizmo bangos, kad būdami namuose žmonės nedirba ar piktnaudžiauja situacija, bet juk dabar dėl to niekam panašių minčių nekyla. Jei gyvenime reikia kokių nors pokyčių, tai labai retais atvejais žmonės juos inicijuoja patys, daug dažniau pokyčiai įvyksta, kai situacija priverčia jų imtis. Kaip ir dabar – prasidėjo krizė ir bandome prisitaikyti.
Visų šių detalių visuma susiliejo į tikrai nemenką iššūkį. Bet iššūkiai tiek darbe, tiek sporte man patinka.
Policijoje dirbu jau 27-erius metus. Kai ėjau generalinio komisaro pareigas, tai mano užduotis buvo nustatyti kryptį, tikslus, kurių policija turi siekti. Man teko vadovauti vienai iš didžiausių įstaigų Lietuvoje, turinčiai daugiau nei 10 tūkst. darbuotojų, o JK mano pozicija yra visai kitokia – pats organizuoju savo darbą ir tam tikra prasme esu jungtis tarp JK ir Lietuvos teisėsaugos institucijų.
Tenka daug dirbti su JK lietuvių bendruomene, taip pat pavyko užmegzti santykius ir su kitomis tautinėmis bendruomenėmis JK – Ispanijos, Norvegijos, Graikijos.
Dažnai pasiekti užsibrėžto tikslo nėra paprasta, nes aš esu vienas, o Lietuvių JK gyvena šimtai tūkstančių, tad problemų ir klausimų yra įvairių. Karantino metu išaugo ir smurto bei kitų nusikalstamų veikų skaičiai taip pat auga nusikaltimų elektroninėje erdvėje statistika, nes šioje srityje įvairių spragų ir būdų, kaip galima pasinaudoti situacija yra tikrai daug.
– Dar prieš pradėdamas darbą JK esate sakęs, kad ten vykstate „tikrai ne tvarkos daryti“, o gal iš tiesų teko talkinti vietos pareigūnams?
– Šiuo atveju prie jokio viešosios tvarkos užtikrinimo, ką daro vietos policija, aš prisidėti negaliu, mano darbas yra pateikti informaciją dėl paieškomų asmenų, kurių yra nemažai. Tik atkreipsiu dėmesį, kad vien iš JK parskraidinamų asmenų, kuriems taikoma ekstradicija, skaičius sudaro pusę visų, iš kitų valstybių, į tėvynę pargabenamų asmenų. Tikriausiai daug kas pamena ir tokį įvykį, kaip praėjusią vasarą Lietuvos policija naudodamasi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų transporto lėktuvu „Spartan“ įvykdė netradicinę operaciją: vienu skrydžiu iš JK į Lietuvą pargabeno net 12 įtariamųjų ar nuteistųjų.
Su britų pareigūnais nuolat keičiamės informacija apie ieškomus asmenis. Jų suradimas ne visuomet paprastas, mat keičiami dokumentai, išvaizda, vardai, pavardės. Vienas iš sėkmingų tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – šių metų pavasarį JK įvykdyta sėkmingo sulaikymo operacija, kurios metu sulaikytas Kamuolių ginkluoto nusikalstamo susivienijimo narys Aleksej Serostan.
Man teko dalyvauti keliuose susitikimuose su britų pareigūnais, buvo rengiamos pasalos ir šį asmenį pavyko sulaikyti tik iš ketvirto karto. Prisipažinsiu, teko ir pačiam pabūti pasalose. Tiesa, jei būtų reikėję naudoti kokias nors specialias priemones, to padaryti negalėčiau, nes policijos pareigūnas, bet ne JK pareigūnas. Tiesiog buvau šalia, kolegos buvo puikiai pasiruošę ir šauniai susitvarkė. Beje, net ir dėl etikos sumetimų mes negali kištis į kolegų darbą.
– Tikriausiai dėl pandemijos įstrigo ir dalis jūsų kuruojamų projektų?
– Iki pandemijos buvo suplanuota daug pasikeitimo patirtimi su JK pareigūnais projektų – vizitų parodų, bet deja, dabar visa tai tenka nukelti arba organizuoti kitais būdais. Sausio-vasario mėnesiais su kitais lietuviais kolegomis, kurie dirba su įvairiomis užsienio organizacijomis planuojame dalintis profesine patirtimi.
Tai tikrai nebus mokymai, kur bus dalijami kokie nors diplomai, bet kitokio formato nuotoliniai susitikimai-konferencijos. Pirmasis toks susitikimas bus su lietuviais, kurie dirba JK policijoje. Vien Londone policijoje dirba 29 lietuviai.
– Kokie skirtumai tarp pareigūnų darbo Lietuvoje ir JK jums labiausiai krito į akis?
– Labai skirtingos pačios šalys, tad natūralu, kad esama skirtingų kultūrinių kontekstų: Lietuvoje, kitaip nei JK, vis dar gyvena sąlyginai mažai kitataučių asmenų. Ne visi pareigūnai JK yra ginkluoti, tad kitaip organizuojama ir pats darbas. Žinoma, skiriasi pati institucijų struktūra bei turimi ištekliai. Į ką atkreipčiau dėmesį, tai britai turi labai aiškius išteklių panaudojimo prioritetus ir jų laikosi.
– Lietuvos pareigūnams šių metų šventinis laikotarpis labai įtemptas – tenka patruliuoti blokpostuose, įtikinėti žmones nesibūriuoti viešosiose vietose, gal britai su karantinu susijusių taisyklių laikosi atsakingiau?
– Deja, čia panašūs ne tik britai ir lietuviai, bet ir kitos šalys. Dalis žmonių labai sąžiningai laikosi apribojimų, bet yra ir tokių, kurie taisyklių nesilaiko. Britai taip pat pastebi, kad pavasarį visi elgėsi kur kas drausmingiau. Žmonės pavargę, nusivylę, netekę darbų, negali palankyti artimųjų... Dalis JK gyventojų yra tie, kurie atvyko užsidirbti ir stengiasi gauti maksimalias pajamas bei turėti minimalias išlaidas, tad ir jų gyvenimo sąlygos sudėtingos. Dažnai tai maži butai, kuriuose gyvena daug asmenų, tad ir taisyklių laikytis praktiškai neįmanoma bei dėl to kyla problemų.
Draudimų ne visuomet laikosi ir verslas: buvo užfiksuota ir toks atvejis, kai į pirotechnikos parduotuvę užeina žmonės, kurie lyg ir turėtų tik atsiimti internetu užsisakytus pirkinius, pareigūnams paprašius savininko parodyti parduotuvės svetainę internete, paaiškėjo, kad ji net neveikia.
Mane labiausiai piktina ne tie žmonės, kurie padaro vienetines klaidas ar miške vaikščiodami pamiršta užsidėti kaukę, bet tie žmonės, kurie elgiasi neatsakingai ir piktybiškai pažeidinėja taisykles – puikiai žinodami, ką daro ir kokį pavojų aplinkiniams kelia.
– Esate pirmasis Lietuvos policijos atašė JK. Ką jums teko paaukoti dėl šios pareigybės, gal teko pakeisti kai kuriuos gyvenimo būdo įpročius?
– Šie metai išskirtiniai tuo, kad šeima liko Lietuvoje ir gyvena toli nuo manęs. Jau daug metų dirbu ne ten, kur gyvenu. Būdavo taip, kad ir dirbdamas Lietuvoje į namus sugrįždavau per mėnesį tik dienai ar dviem. Tai nėra gerai ir nesakau, kad kiti taip pat turi elgtis, tiesiog visą save atidaviau darbui.
Tiesiog per šiuo metus galimybių susitikti buvo mažiau. Pamenu, kad tai, kaip šiemet šventėme šv. Velykas atrodė ir linksmai, ir liūdnai – susijungėme visi nuotoliniu būdu. Viename ekrane – mano šeima, kitame – tėvai. Taip ir daužėme margučius, vieni kitus sveikinome.
Gyvenimas be šeimos yra sudėtingas. Džiaugiuosi, kad mano jauniausias sūnus atvyko pas mane ir pradėjo čia mokytis. Jau nuo vasaros pabaigos gyvename kartu. Žinoma, jis ir gi negali kada panorėjęs susitikti su mama, broliais ar seneliais, mes po švenčių išvyksime ir kitas grįžimas jau gali būti tik liepos mėnesį.
– Iš jūsų išvardytų darbų ir turimų atsakomybių atrodo, kad jūsų darbo diena tęsiasi labai ilgai, o dar reikia spėti ir paaugliu sūnumi pasirūpinti...
– Mes puikiai žinome, ką darome kartu ir ką darome atskirai. Jei dirbu nuotoliniu būdu, tai jis mokosi kitame kambaryje, kai galėjome lankyti sporto salę, tai vakare tik – kuprines ant pečių ir pro duris... Savaitgaliais turime tokią tradiciją, kad viena diena skirta muziejams ar kitų miestų lankymui, tad spėjome šiek tiek pakeliauti. Kai nori, viskas įmanoma. Jei skaičiuotume, ar daug laiko praleidžiame kartu – tai labai mažai, bet mūsų laisvalaikis yra labai kokybiškas.
Nors formaliai egzistuoja darbo valandos, labai dažnai įvairūs paklausimai ar pagalbos prašymai pasitaiko savaitgaliais ir tikrai nekyla mintis nekelti telefono ragelio. Pavyzdžiui, žinia apie Bulgarijos pasienyje galimai besiblaškančią besilaukiančią lietuvę moterį mane pasielgė savaitgalį ir tą patį sekmadienį aš susisiekiau su kolega Bulgarijoje, kuris iš karto suskubo padėti. Kai žmogui iš tiesų reikia pagalbos, negali prašyti jo palaukti pirmadienio ir dažnai pastangų rezultatai atperka visus nepatogumus.
– Ar nemanote, kad metų pabaigoje sukritę tokie įvykiai, kaip kad antroji pandemijos banga, neaiški situacija dėl „Brexit“, tapo tarsi savotišku likimo išbandymu mūsų visuomenei?
– Nelabai tikiu likimu, sakyčiau, kad tai, kas mums nutinka yra mūsų pačių veikimo arba neveikimo pasekmė. Nieko nenoriu kaltinti, tiesiog sau gyvenime taip pat taikiau tokį dėsnį: jei rytoj nori turėti tai, ko neturi šiandien, turi daryti tai, ko nedarei vakar. Žinojome, kokios bus „Brexit“ pasekmės, gal kiek sunkiau buvo nuspėti situaciją su koronavirusu, bet ir tai galėjome numanyti, kas bus jei jis išplis.
Yra daug neišspręstų klausimų, kurių turėsime imtis – nauja keliavimo sistema, vilkikų eilės pasienyje, naujos viruso atmainos plitimas ir kt. Dabar tai mūsų gyvenimo iššūkiai, kuriuos įveikę tapsime stipresni. Žinoma, teks dabar visiems susitelkti ir kurį labai labai rimtai dirbti, savaime, deja, niekas neišsisprendžia.
– Ko tikėtumėtės iš 2021-ųjų? Kuo jie galėtų būti geresni?
Pradėsiu nuo to, kad man šie metai buvo tikrai geri, nes nešykštėjo iššūkių. Nepaisant to, kad retai mačiausi su šeima ir teko daug dirbti, būta ir labai įdomių patirčių. Nemėgstu monotoniško darbo darbo, kai viskas aišku. Visiems norėčiau palinkėti sveikatos, nesusirgti, o jei vis tik taip nutiks, tai kuo greičiau pasveikti.
Taip pat linkėčiau turėti daugiau kritinio mąstymo: matome, kad daug žmonių esamą situaciją bando pritempti prie tokių sąmokslo teorijų, kad virusą kažkas išgalvojo, jau nekalbu apie „antivakserius“ ir tai, kad „mes visi būsime sučipuoti“... Mūsų gyvenimas būtų geresnis, paprastesnis ir sukurtume sau daug mažiau rūpesčių, jei pasitelktume kiek daugiau kritinio mąstymo. Pabandykime į gyvenimą pažiūrėti rimčiau.
