Vienybės dabar reikia ne mažiau nei 1991-ųjų sausį, tik ji turi būti kitokia – ne kviečianti burtis į kuo didesnę minią, o, priešingai, išlaikyti kuo didesnį socialinį nuotolį. Prisiminus šių dienų realybę, be kita ko, pamynus net elementarų padorumą, ir be eilės nesiveržti skiepytis nuo koronaviruso.
Sausio 13-osios Lietuva nepamiršo ir, reikia tikėtis, niekada nepamirš. Žinoma, netikėta, kad ne tik aukas menančią, bet ir pergalingą Lietuvos laisvės siekį simbolizuojančią sukaktį tenka minėti tyliai. Bet šios datos prasmė dėl to nesumenksta.
Viena svarbiausių ir šiandien aktuali tų įvykių pamoka – kokia didelė jėga yra tautos susitelkimas. Tai buvo lemtinga sąlyga Lietuvai laimint kovą su daug didesne, nors jau ir gilią krizę tada išgyvenusia galybe – sovietine imperija.
Brutalia jėga susidoroti ir su tūkstantinėmis miniomis specialiai tam parengtiems smogikams nėra sunkus uždavinys. Neginkluotiems lietuviams krūtinėmis ginant Seimą Maskva nesiryžo baigti perversmo, pabūgusi ir tarptautinės reakcijos dėl neišvengiamai dar didesnių aukų, ir dėl Sovietų Sąjungoje sustiprėjusios demokratinių jėgų paramos Lietuvai.
Bet buvo būtina, kad Lietuvos visuomenė nesusiskaldytų, neleistų pakelti galvų vidiniams nepriklausomybės priešams. Tokių žmonių būta, bet prie „Jedinstvo“ organizacijos šliejosi tik negausios grupelės, kurios buvo izoliuotos ir netapo rimta politine jėga.
Be abejo, ne visi Lietuvos žmonės tada tiesiogiai stojo ginti nepriklausomybės. Vieni tyliai pritarė laisvės siekiams pasilikdami namuose, buvo ir tokių, kurie neramiai laukė, kuo viskas baigsis, patys laikydamiesi neutraliai.
Didele sėkme reikia laikyti, kad Lietuvos valstybei liko ištikimi vidaus reikalų sistemos pareigūnai, išskyrus nedidelį į Maskvos pusę persimetusį specialiosios paskirties milicijos dalinį. Čia daug nuveikė tuometė VRM vadovybė ir ministras M.Misiukonis, vėliau ilgai tampytas po teismus už dalyvavimą partizano A.Kraujelio sulaikymo operacijoje.
Natūralu, kad po istorinės pergalės atsiranda daugybė jos kalvių, net realiai nenusipelnusių, kad tokia diena ateitų. Ir po 30 metų dar pasitaiko prašančių medalių už tikrus ar tariamus nuopelnus. Bet yra ir niekada nesiekusių jokio asmeninio įvertinimo, didžiausiu apdovanojimu laikančių pačią nepriklausomybę.
Nepriklausomybės nuopelnų dalijimasis – neišvengiama Sąjūdžio politinio išsivaikščiojimo į partijas pasekmė. Kai skirtingų politinių įsitikinimų žmones vienijantis tikslas – nepriklausomos valstybės atkūrimas buvo pasiektas, atėjo kartais net ir nuožmiai tarp savęs kovojančių partijų laikai.
Pats Sąjūdžio vardas tapo partinių kovų taikiniu. Šią organizaciją ėmė savintis viena politinė jėga ir netrukus užvaldė, nors naujasis Sąjūdis jau turėjo mažai ką bendra su tautą į nepriklausomybę vedusiu ankstesniu judėjimu.
Konservatoriai uoliai stengiasi sau priskirti kone visus kovos už nepriklausomybę nuopelnus.
Aišku, paneigti šios partijos atstovų indėlio neįmanoma ir būtų nesąžininga, juo labiau kad jų patriarchu vadinamas V.Landsbergis iš tiesų buvo realus to laikotarpio politinis lyderis.
Gal galima įteisinti V.Landsbergio statusą ir Seimo rezoliucija, nors jau tris dešimtmečius nesiliaujantys konservatorių siekiai žūtbūt tai padaryti verčia galvoti, ar valstybės vadovo titulas jų patriarchui taip neatidėliotinai svarbus reikalas, ypač dabar, kai ir Lietuvos, ir viso pasaulio dėmesys sutelktas į kovą su pandemija.
Sausio 13-ąją paskelbus ne darbo diena, kaip siūloma konservatoriaus E.Zingerio pateiktoje Seimo rezoliucijoje, ši iš tiesų svarbi data būtų prilyginta Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai ir Liepos 6-ajai.
Irgi svarstytinas sumanymas, nors ir abejotinas. Vis dėlto Sausio 13-oji žymi sovietinės agresijos sustabdymą, bet dar ne nepriklausomybę. Be to, jei atsirastų net keturios valstybingumo datos, ar nebūtų savotiškas persūdymas šventėmis?
Vis dar nesiliauja ir Lietuvos mūšiai su Rusija dėl Sausio įvykių vertinimo. Kitaip kaip įžūlumu nepavadinsi Maskvos mėginimų teisiškai persekioti Lietuvos teisėjus, prokurorus ir kitus pareigūnus, rengusius ir nagrinėjusius bylą dėl nusikaltimų žmogiškumui per Sausio įvykius.
Žinoma, kad Lietuvos pareiga, pasitelkus ES, duoti griežtą atkirtį šiam Rusijos išpuoliui ir apsaugoti savo pareigūnus.
Antra vertus, Lietuva anksčiau ar vėliau padės tašką šioje byloje.
Nusikaltę asmenys jau nuteisti, istorinis teisingumas įvykdytas.
Tiesa, vis dar reikalaujama, kad šalies teisėsauga mėgintų patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir Sovietų Sąjungos prezidentą M.Gorbačiovą, kuris dabar Rusijos šovinistų kone linčiuojamas už sovietinės imperijos sugriovimą.
Todėl Vakarų pasaulyje kai kam keistai atrodo, kad Lietuva lyg ir nori teisti Nobelio taikos premijos laureatą, kuriam tarptautinė bendruomenė nupynė didžiausią laurų vainiką už sovietinio bloko suardymą, nors pats šių reformų iniciatorius ir nesiekė Sovietų Sąjungos griūties.
Vienaip ar kitaip, turbūt jau atėjo laikas minint Sausio 13-ąją neieškoti, ką dar būtų galima paskelbti nauju Lietuvos nepriklausomybės priešu. Tai tik kiršina visuomenę. Ši data turėtų simbolizuoti Lietuvos gebėjimą susitelkti pavojaus akivaizdoje ir apginti savo laisvę.
