Su žmonėmis, sugebančiais apibendrinti ir žmoniška kalba pateikti visuomenei jau egzistuojančią teisinėse struktūrose sukauptą milžiniškos apimties medžiagą ir kartu pratęsti tyrimus daugybe kitų aspektų – nuo politinių valstybės išorėje ir viduje iki psichologinių, įtraukiant tiek retėjančių liudininkų atsiminimus, tiek kitokias nuomones, sąmokslų teorijas ir panašiai.
Neatsakytų klausimų daug ir, nepaisant pakilaus tragiškų dienų paminėjimo kasmet, ypač jubiliejiniais metais, baltųjų dėmių ne tik nemažėja, bet gali ir padaugėti.
Sudomino istoriko N.Šepečio noras kuo plačiau sužinoti apie ano meto žmonių nuotaikas. Dabar dažniausiai transliuojami pakilūs, net patetiški tekstai, bet žmonių ir jų nusiteikimo būta įvairaus.
Kol kas Sausio 13-oji, išskyrus dokumentiką, vis labiau perkartojamą, nepasiekia vaidybinių filmų kūrėjų, nematyti šia tema nei romanų, nei dramų. Rašytojas R.Bogdanas apie Maidaną net sagą kuria, o Sausio 13-oji – tik nuotraukose ar filmuotoje medžiagoje.
Žinoma, plačiam kūrybiniam užmojui reikia nemažai laiko ir galimybių pasiekti nelengvai prieinamą medžiagą. Atsidavusiems kūrėjams koks nors centras, nesvarbu, kaip pavadintas, kelią prie dokumentų galėtų sutrumpinti. Neteko girdėti ir apie konkursus pavaizduoti įvykį, kuris sukrėtė ne tik Lietuvą.
Beje, Lietuvoje išvis nemėgstami konkursai istorine tematika.
Žinoma, imantis revoliucinių, rezistencinių ar panašių temų reikia turėti drąsos vertinimų štampams įveikti. Kūrinys, kuriame herojus patriotas kūrinio pabaigoje tampa dar patriotiškesnis, o priešininkas vertas vien teisiamųjų suolo, kažin ar bus sėkmingas meniniu požiūriu.
Kas ko nusipelnė Sausio 13-osios „operacijoje“, po daug metų tyrimo jau skelbiama, bet jos kilmė bent jau visuomenei nevisiškai aiški. Suprantama, už tai, kas įvyko, atsakingas tuometis Sovietų Sąjungos vadovas. Bet M.Gorbačiovo nepavyko apklausti ir jau nepavyks. Nebent jis pats „gyvenimo ataskaitoje“ ką nors apie tai papildomai pasakys.
Neseniai „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija apie M.Gorbačiovą, kaip vienišą ir visų ignoruojamą žemišką kelionę jau baigiantį politiką. Papildyčiau – ne tik ignoruojamą, bet ir dabartinės Rusijos propagandinės žiniasklaidos agresyviai smerkiamą, net siūlant iškelti jam bylą už SSRS sugriovimą.
Prieš 33 metus net susapnuoti negalėjai, kad tokius vertinimus Rusijoje teks išgirsti. Paradoksalu, bet M.Gorbačiovas tų pačių propagandininkų skelbiamas kaltu ir dėl Sausio 13-osios. Ne dėl to, kad pradėjo, o dėl to, kad tinkamai nepabaigė – neužėmė Seimo.
Nesunku buvo nuspėti, kad emocingas Sausio 13-osios prisiminimas – dar pandemijos sąlygomis – sulauks reakcijos ir Rusijos hibridinėje žiniasklaidoje. Elektroniniame „Vzgliad“ leidinyje pasirodė J.Krutikovo straipsnis: „Kodėl Maskva pralaimėjo Lietuvoje 1991 m. sausio mėn.?“ Gal tik B.Jelcino laikais girdėtas klausimas.
Straipsnio autorius iškart ima jautį už ragų: „Lygiai prieš 30 metų 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje įvyko tai, kas tapo vienu svarbiausių SSRS griuvimo katalizatorių.“ Autorius tiesiai klausia: kokios sovietinės valdžios klaidos ir konkrečiai koks A.Maschadovo vaidmuo?
Esminė, anot E.Krutikovo, „tvarkos atkūrimo“ Lietuvoje klaida – paliktas veikti Seimas. Šarvuota desantininkų kolona, dardėjusi Seimo link, rašoma straipsnyje, neprivažiavusi tilto per Vilnią apsisuko ir grįžo į dislokacijos vietą. Dėl kokios priežasties tai padaryta ir kieno įsakymu, nepaaiškinta.
Tik primenama, kad visai operacijai vadovavo Vilniaus garnizono vadas pulkininkas V.Uschopčikas, o operatyvinei daliai – pristatymo nereikalaujantis štabo viršininkas A.Maschadovas.
E.Krutikovas neabejoja: pastarasis bendravo su jau nepriklausomos Lietuvos struktūromis ir kalbėjosi ne apie orą.
Anot E.Krutikovo, reikėjo tik spustelėti, ir aplink parlamentą vaikščiojanti „inteligentija“ būtų išsilaksčiusi, ir galbūt SSRS žlugimas būtų buvęs sustabdytas kariniu būdu.
E.Krutikovo ir panašių į jį manymu, žlugimas tęsėsi todėl, kad yranti imperija turėjo silpną vadovą: „Priklausomybė nuo pasiimtų iš Vakarų kreditų ir net nuo humanitarinės pagalbos bei emocinė priklausomybė nuo Vakarų reakcijos padarė savo darbą – SSRS prezidentas atsitraukė.“
Straipsnyje kritikuojami ir ankstesni „tvarkos atkūrimo“ Lietuvoje veiksmai, ypač pastatų, susijusių su partinio turto dalybomis, užėmimas. O reikėję daryti paprasčiau ir ryžtingiau: įgyvendinti parengtą planą „Metelica“ – internuoti Sąjūdžio veikėjus.
Deja, tokius veiksmus užblokavęs A.Jakovlevas.
Beje, pirmą kartą propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje užtikau teiginį, kad Sąjūdį įkūrė KGB. Kaip tai vyko, E.Krutikovas nepaaiškina, bet šiais laikais to ir nereikia daryti. Užtenka pasakymo. Tik kyla klausimas – kam „savus“ internuoti?
Jeigu ne aštri M.Gorbačiovo kritika „iš priešingos pusės“, nei esame įpratę, E.Krutikovo straipsnio ir neminėčiau.
O koks tikrasis M.Gorbačiovo vaidmuo Sausio 13-osios byloje?
Manau, nevienareikšmis. M.Gorbačiovas galėjo ir „užbaigti operaciją“ – Neries pakrantėje vėl padaryti Jaunimo stadioną. Bet to nepadarė.
Gal vienoks ar kitoks tyrimų centras paskatintų vieną reikšmingiausių Lietuvos istorijos įvykių patyrinėti platesniame kontekste?
