„Lietuvos ryto“ šaltinių žiniomis, G.Nausėda kategoriškai atsisakė pritarti buvusio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičius skyrimui į bet kokį reikšmingesnį ambasadoriaus postą užsienyje ir apskritai ketina jį palikti kuo tolesnėje karjeros nuošalėje.
Teigiama, kad panašią užkardą prezidentas yra nuleidęs ir norinčiam ambasadoriauti buvusiam krašto apsaugos ministrui Raimundui Karobliui.
Kokios tokio Prezidentūros požiūrio priežastys?
Ateitis atrodė šviesi
Ironiška, kad buvusį „socialdarbiečių“ rinkimų sąrašo vedlį įvertinti svarbiu postu užsienyje net viešai žadėjo naujasis užsienio reikalų ministras konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, kurio bendražygiai, būdami opozicijoje, dažnai aštriai kritikavo L.Linkevičių.
Sėsdamas į dvi kadencijas L.Linkevičiaus užimtą ministro kėdę G.Landsbergis teigė, kad pirmtakas labai aukštai iškėlė kartelę, o tokio patyrusio politiko ir pareigūno patirtis, ryšiai, autoritetas turėtų būti valstybės panaudojami ir vertinami.
L.Linkevičius buvo minimas kaip bene realiausias kandidatas užimti Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose postą.
Tuo metu R.Karobliui buvo pranašaujamos ambasadoriaus Europos Sąjungoje pareigos. Jo perspektyvos irgi vertintos kaip šviesios – ir pirmiausia dėl to, kad jį, kaip ministrą, teigiamai vertino beveik visos politinės jėgos, krašto apsaugos sistemos atstovai, be to, jis buvo artimos konservatorių sąjungininkės Dalios Grybauskaitės globotinis.
Užkliuvo aktyvumas
Tačiau Prezidentūra naujajai Užsienio reikalų ministerijos vadovybei aiškiai nurodė nepritarsianti abiejų buvusių ministrų skyrimui į tokius svarbius diplomatinius postus. Ypač Prezidentūrai užkliuvo L.Linkevičius.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, G.Nausėdą užrūstino tai, kad L.Linkevičius esą buvo pernelyg aktyvus dėl Baltarusijos reikalų ir savo veiksmų pakankamai nederino su Prezidentūra. Anot šalies vadovo, buvęs ministras nederamai užbėgdavo už akių, ragindamas ir ES, ir Lietuvą griežtinti sankcijas Minsko režimo atstovams.
Tuo metu, kai ES ir net atskiros mūsų regiono valstybės dar svarstė dėl bendrų ar nacionalinių sankcijų, L.Linkevičius ragino bent Lietuvą bausti daug didesnį ratą režimo atstovų, nei iš pradžių planuota.
G.Nausėdos įsitikinimu, ministras turėjo tai derinti ne tik su juo, bet ir laukti kitų Baltijos valstybių, taip pat Lenkijos nuomonės bei pozicijos ir taikytis prie jos.
Siūlymai ir atmetimai
Tiesa, Prezidentūra dabar vykstančiose užkulisinėse derybose dėl ambasadorių kėdžių buvo nusileidusi dėl vieno šanso L.Linkevičiui – esą labai neprieštarautų, jei jam būtų skirtas, pavyzdžiui, Lietuvos atstovo prie Europos Tarybos postas Strasbūre.
Tačiau, „Lietuvos ryto“ šaltinių teigimu, tiek pats L.Linkevičius, tiek kiti derybose dalyvaujantys politikai tokį siūlymą įvertino kaip dar didesnį buvusio ministro pažeminimą. Tuomet Prezidentūra esą signalizavo, kad jei jau L.Linkevičius toks išpuikęs, nieko nebegaus.
Pats L.Linkevičius, dar būdamas ministras, R.Karoblį siūlė ambasadoriumi ES, tačiau jau tuomet iš prezidento sulaukė neigiamo atsakymo.
Konkretūs postai ar pareigūnai, dėl kurių prezidentas supyko ant krašto apsaugos vadovo, užkulisiuose nėra detaliai aptariami, tačiau, anot šaltinių, greičiausiai G.Nausėda buvo nepatenkintas ginčais su R.Karobliu skiriant naują karinės žvalgybos vadovybę.
Postą numatė saviškiui
Beje, L.Linkevičius ambasadoriumi į ES prezidentui yra siūlęs ir buvusio užsienio reikalų viceministro Albino Zananavičiaus kandidatūrą, tačiau taip pat nesulaukė pritarimo.
Vėliau paaiškėjo, kad šį postą G.Nausėda yra numatęs savo politiniam bendražygiui, buvusiam jo prezidento rinkimų štabo atstovui, Europos Komisijos pareigūnui Vygandui Jankūnui. Keičiantis Seimo valdantiesiems šalies vadovas šį menkai žinomą veikėją protegavo ir viešai – tvirtino, kad jį norėtų matyti šiame poste.
Vis dėlto valdantiesiems konservatoriams, kurie jau tuo metu užkulisiuose prisiekinėjo nenusileisiantys G.Nausėdai, regis, išties pavyko pasipriešinti. „Lietuvos ryto“ duomenimis, šalies vadovas nusileido įtikinėjimams, kad dėl tokio politinio protegavimo kilęs triukšmas itin kenkia pačiam šalies vadovui.
Lygiai tą patį esą yra teigęs ir L.Linkevičius. Beje, „Lietuvos ryto“ pakalbintas eksministras komentuoti konfliktą su Prezidentūra atsisakė.
Viešumoje žadėjo vienybę
Apie šiuos drumzlinus povandeninius procesus slepiančias vadinamąsias tyliąsias derybas dėl ambasadorių postų ES, JAV, Vokietijoje ir kitose svarbiose valstybėse užsienio reikalų ministras G.Landsbergis kalbėjo po praėjusį penktadienį Prezidentūros iniciatyva įvykusios Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdžio.
Tokia neformali struktūra – ne G.Nausėdos išradimas. Ji buvo sumanyta ir suburta dar prezidento Algirdo Brazausko laikais. Aktyviausiai taryba veikė prezidentaujant Valdui Adamkui, o D.Grybauskaitės valdymo laikais buvo panirusi į komą.
Kad ir kaip būtų, pirmojo tarybos susitikimo metu aptartos temos ir rezultatai neskambėjo itin konkrečiai, o buvo net kiek ironiški. Pavyzdžiui, G.Nausėdos nurodymas sukurti „Baltarusijos strategiją“ – taip tarsi atvirai pripažįstant, kad oficialusis Vilnius iki šiol jos neturi.
Bet dar dviprasmiškiau skambėjo prezidento kalbos, kad ir šios tarybos, ir jo tikslas – siekti tokios Lietuvos interesus ginančios užsienio politikos, kuri visus telktų ir būtų pagrįsta „nacionaliniu sutarimu“.
