Virginija Steiner Suomijoje gyvena jau 16 metų. Vienintelėje Alandų salose veikiančioje gimnazijoje dirbanti lietuvė sutiko pasidalyti savo įžvalgomis apie suomių mokinių ugdymo sąlygas ir kasdienybės iššūkius
– Virginija, jūs gyvenate tam tikra prasme labai egzotiškoje Suomijos vietoje, kuo išskirtinis šis regionas?
– Suomija yra tarsi padalinta į dvi dalis – didžiąją, kuri kalba suomiškai ir mažają, kuri švediškai. Aš gyvenu švediškai kalbančioje dalyje, Alandų salose. Šios salos turi dalinę autonomiją Suomijos sudėtyje, o tai reiškia, kad apie 30 tūkst. gyventojų turintis salynas turi savo parlamentą (Lagting), vyriausybe bei vėliavą ir kai kuriose srityse galiojančią savivaldos priimtų įstatymų viršenybę. Šiose salose oficiali kalba yra švedų.
– Lietuvoje dirbote lietuvių kalbos mokytoja, ar sunkus buvo sprendimas išvykti ir pradėti dirbti kitakalbėje šalyje ir dar ugdymo įstaigoje?
– Taip, sprendimas buvo tikrai nelengvas, ir kartais pagalvoju, kad, vargu, ar ryžčiausi jam dar kartą. Šiandien laisvai kalbu švediškai, bet bendrauti suomių kalba negaliu. Šios abi kalbos yra labai skirtingos, priklauso skirtingos kalbų grupėms (švedų – germanų, suomių – finougrų – aut. past.). Tiesa, net ir tie vietiniai Alandų salų gyventojai, kurie mokėsi suomių kalbos pagrindinėje mokykloje taip pat retai kada šią kalbą vartoja ar laisvai ja bendrauja.
– Ar nuvykus į Suomija teko jums pačiai patirti kas yra šiaurės tautoms būdingas santūrumas, ar tai veikiau mitas apie mūsų Baltijos jūros kaimynus?
– Salų gyventojai gana santūrūs, bet elgiasi maloniai. Deja, vietiniai (suomiai) nedaug žino apie mūsų istoriją ir kai paaiškinu, kad savo šalyje mes ir kalbame lietuviškai, vis tiek atsiranda nusistebinčių – „tai čia matyt rusų kalbai labai artima kalba“.
– Kokį darbą gimnazijoje dirbate jūs?
– Esu bibliotekininkė ir mano darbas labai glaudžiai susijęs su mokymo procesu ir mokymo priemonėmis, be to, kartais talkinu organizuojant egzaminus. Taip pat bibliotekoje vedu informacines pamokas apie literatūros paiešką bibliotekos skaitmeniniuose kataloguose ir informacijos apiešką internete. Beje, jau porą metų egzaminai Suomijoje laikomi tik sėdint prie kompiuterio, o popierinių užduočių atsisakyta iš viso. Tai, kad Suomijos švietimo sistemoje daug dalykų sėkmingai skaitmenizuota lėmė, kad perėjimas prie nuotolinio mokymosi pandemijos metu buvo gana sklandus.
– Kokių skirtumų esama tarp pagrindinių suomiškų ir lietuviškų mokyklų?
– Kai atvykau teko dirbti pagrindinėje mokykloje. Pagrindinės mokyklos mokiniai nelaiko baigiamųjų egzaminų ar žinių patikrinimų, kokie yra Lietuvoje. Suomijoje moksleiviams išvedamas metinis pažymių vertinimas. Po pagrindinės mokyklos mokiniai toliau tęsia mokslus gimnazijose. Tiesa, šios priima griežtai pagal pažymių vidurkį. Net jei gimnazijoje ir yra laisvų vietų, bet mokinio požymių vidurkis yra žemesnis už nustatytąjį, tai jis į laisvą vietą pretenduoti negali.
Bet įdomu tai, kad ugdymo proceso metu rezultatas nėra siekiamybė, o labiau koncentruojamasi į individualų mokinio ugdymą, ieškoma efektyviausio būdo, kaip jam padėti. Nėra vieno bendro brūkšnio, kurį mokinys būtinai turi pasiekti, jei jis rodo pastangas ir dirba – jokių problemų nekyla, o net ir tuos, kuriems sekasi sunkiau, stengiamasi motyvuoti. Su mokiniais, kuriems sekasi sunkiau, papildomai dirba specialieji pedagogai, jei mokinys turi kokių nors mokymosi sunkumų ar raidos sutrikimų, juos identifikuoti stengiamasi kuo anksčiau.
Suomiškose pagrindinėse mokyklose klasės komplektuojamos gana didelės – jose būna virš dvidešimt mokinių, gimnazijų klasėse taip pat mokosi panašus mokinių skaičius. Gimnazijų moksleiviai Suomijoje vadinami studijuojančiaisiais.
Pamenu, Lietuvoje kartais pagąsdindavome moksleivius, kad jei nesimokys, tai ir patikros neišlaikys, čia to nebūna. Mokytojai labais stengiasi sudominti mokinius, daugiau dirbama su praktiniais pavyzdžiais, kiek mažiau – teorinės medžiagos. Mokytojai Suomijoje irgi skundžiasi dėl įvairių papildomų darbų ir užduočių, bet jiems tenka žymiai mažiau biurokratijos ataskaitų, planų nei kolegoms Lietuvoje.
– Lietuvoje kiekvieną pavasarį visus apima brandos egzaminų sesijos baimė, nerimaujama, kad neišlaikytas egzaminas nulems visą ateities karjerą, ar suomiai taip pat sureikšmina egzaminus?
Čia viskas yra kiek kitaip. Nėra taip, kad baigiamieji egzaminai laikomi tik kartą, o jų neišlaikius ir norint perlaikyti, dar metus reikia laukti. Baigiamuosius egzaminus mokinys, kuris mokosi gimnazijoje trejus metus, gali bandyti laikyti jau antrais mokymosi metais. Suomijoje būna dvi baigiamųjų egzaminų sesijos – pavasarį ir rudenį. Jei mokiniui nepasisekė, jis gali bandyti dar kartą laikyti egzaminą, be to, jei jis yra nepatenkintas pažymiu, tai taip pat kitos sesijos metu gali bandyti dar kartą. Kadangi nemažai jaunimo iš Alandų salų vyksta studijuoti į Švediją, o švedai nereikalauja baigiamųjų egzaminų rezultatų, o vadovaujasi savo turima priėmimo sistema, tad ir streso dėl neišlaikytų ar prastai išlaikytų egzaminų jaunuoliai patiria mažiau.
Būtina paminėti, kad nuo kitų metų Suomijoje keičiasi mokymo planas ir mokiniai turės laikyti jau penkis egzaminus: viena privalomą gimtosios kalbos kalbos egzaminą ir dar keturis privalomus pasirenkamuosius.
– Lietuvoje mokytojai skundžiasi, kad jų visą kūrybiškumą ir iniciatyvą užgožia griežta ugdymo programa. Jie sako, kad privalomų dalykų yra tiek daug, kad kartais imtis papildomų dalykų nelieka nei laiko nei noro. Ar ši problema Suomijoje egzistuoja?
– Suomijoje mokytojai turi daugiau laisvės. Pavyzdžiui, kalbant apie gimtosios kalbos ir literatūros dėstymą, tai juk Lietuvoje yra nurodyta, kokius autorius reikia perskaityti ir išanalizuoti. Pamenu, net naktį neužmigdavau, galvodama, kad ką nors praleidau, o tas autorius ar kūrinys bus pateiktas mokiniams egzamine. Suomijoje to nėra, čia nėra privalomų autorių sąrašų.
– Lietuvoje dažnai prabylama ir apie tai, kad mokiniams ne visuomet pakanka mokymo priemonių. Prasidėjus nuotoliniam ugdymui, paaiškėjo, kad daliai mokinių sunku bus tai daryti, nes neturi kompiuterių. Ar Suomijoje mokiniai geriau aprūpinami mokymosi priemonėmis?
Tikrai taip. Suomijoje pagrindinių mokyklų mokiniai jokių mokymo priemonių ar knygų neperka – jie jais aprūpinami. Mokiniams suteikimas viskas iki sąsiuvinio ar pieštuko. Gimnazistai vadovėlius ir kompiuterius iki šiol turėjo įsigyti, bet ši tvarka irgi keisis mokinio naudai. Be to, tiek pagrindinių mokyklų, tiek gimnazijų moksleiviams suteikiamas nemokamas maitinimas.
– Kaip manote, kokie veiksniai nulėmė tai, kad šiandien Suomijos švietimo sistema daugelyje valstybių laikoma sektinu pavyzdžiu?
– Jų yra keletas: istoriškai susiklosčiusios kultūrinės aplinkybės, mokytojui suteikta laisvė dirbti kūrybingai, geras finansavimas, laiku ir efektyviai suteikiama pagalba mokiniams, pakankamai geras mikroklimatas tarp mokytojų ir vadovybės.
– O kokie mokinių ir mokytojų santykiai?
– Suomijoje įprasta, kad mokinys į mokytoją ar mokyklos vadovą kreipiasi vardu. Tai formuoja tam tikrą šiltą santykį. Pradėjusi dirbti pastebėjau, kad suomiai mokiniai beveik nenusirašinėja – tai tam tikras kultūrinis momentas.
– Lietuvoje mokytojų atlyginimai yra itin skaudi tema. Ar Suomijoje mokytojai patenkinti savo augamu atlyginimu?
– Iš savo atlyginimo mokytojas tikrai gali išgyventi, bet tikrai jie nėra turtuoliai.
– Ko palinkėtume savo kolegoms dirbantiems Lietuvos mokyklose?
– Kartais, kai grįžtu į Lietuvą, girdžiu: „O jau ten užsienyje...“. Ne, visur žmonės tokie patys, visur yra problemų ir Suomijos švietimo sistemoje taip pat yra problemų. Mokytojams Lietuvoje linkiu labiau pasitikėti savo jėgomis ir toliau dirbti kūrybiškai ir atsakingai. Lietuvos mokytoju pasirengimas labai geras dalykine ir metodine prasme.
